0

D.U.K.Gestų kalbaLengva skaitytiNeįgaliesiems Įvykiai00 Struktūra

Savaitės eksponatai

←
Alembikas

Alembikas

Publikuota20251020

Atliekant archeologinius tyrimus Valdovų rūmų teritorijoje aptiktas išskirtinis ir gana retas radinys – alembikas. Tai neatsiejama XVI–XVII a. alchemikų ir vaistininkų darbo priemonė – distiliavimo aparatas. Alembikas buvo naudojamas kartu su kolbomis ir kitais pagalbiniais surinkimo indais, į kuriuos pro snapelį lašėdavo kondensuotas skystis. Distiliuojant išgautos medžiagos buvo panaudojamos labai plačiai: nuo medicinos iki kulinarijos, nuo parfumerijos iki magijos.
Distiliavimo technologija Europoje paplito Viduramžiais. Nors paprastas distiliavimas buvo prieinamas daugeliui, sudėtingesnius procesus galėjo atlikti tik patyrę specialistai – vaistininkai ar alchemikai. Jau nuo XVI a. pradžios Vilniuje ėmė kurtis pirmosios vaistinės, kuriose miestiečiai ir miesto svečiai galėjo gauti visas tuo metu žinomas medicinos paslaugas. Vilniaus vaistininkai buvo turtingi ir gerbiami piliečiai. Kai kurie iš jų priklausė miesto elitui, tapo magistrato nariais, aptarnavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikus ar net pačius valdovus.

 

Plačiau

Sakalo gobtuvas

Sakalo gobtuvas

Publikuota20251013

Odinių radinių gausa Vilniaus Žemutinės pilies archeologinis kompleksas išsiskiria ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos kontekste. Šioje teritorijoje aptikta unikalių odinių dirbinių, kurių nerasta kitose Lietuvos vietose. Vieni tokių išskirtinių radinių yra medžioklinio paukščio skeletas su odinių kojų dirželių komplektu ir trys odiniai paukščių gobtuvai. Visi šie artefaktai liudija apie Viduramžių Lietuvoje diduomenės praktikuotą medžioklės rūšį – sakalininkystę, kuomet grobiui pagauti buvo pasitelkiami dresuoti plėšrieji paukščiai.
Pristatomas medžioklinio paukščio gobtuvas buvo surastas 2006 m. atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso prieigose. Tokie kaip šis gobtuvai buvo dedami paukščiui ant galvos regėjimui apriboti. Jie buvo reikalingi tam, kad paukštis patirtų kuo mažiau streso ir nuovargio jį transportuojant į treniruočių, medžioklės ar kitas vietas. Gobtuvėlis paprastai buvo nuimamas tik norint sukoncentruoti paukščio dėmesį į medžioklės objektą ar paleidžiant paukštį į voljerą. 

 

Plačiau

Veidrodėlio rėmelis

Veidrodėlio rėmelis

Publikuota20251006

Pristatomas Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje aptiktas veidrodėlio rėmelis – tai neeilinis archeologinis radinys, menantis XVI amžių. Šis radinys išsiskiria ne tik tuo, kad yra vienintelis aptiktas šio laikotarpio veidrodėlis, bet ir tuo, kad yra vienas iš didžiausių turimoje veidrodėlių rėmelių kolekcijoje su ryškiai suformuotu profiliu. Rėmelis tekintas iš kėnio medienos. Nors išliko šiek tiek mažiau nei pusė dirbinio, tačiau net ir tokio fragmento užtenka veidrodėlio pavidalui atkurti: jis buvo apskritas, 14,5 cm skersmens, su 8 cm skersmens atspindinčia dalimi viduryje, palei kraštą turėjo įgaubtą 2,6 cm pločio juostą, o pačiame rėmelio centre – nedidelę skylutę, kurios paskirtis galėjo būti techninė arba puošybinė.

 

Plačiau

Diržo krepšys

Diržo krepšys

Publikuota20250929

Atliekant miestų archeologinius tyrimus diržo krepšių aptinkama santykinai mažai. Paprastai jie sudaro vos kelis procentus visų odinių radinių, kai apavo liekanos – apie 80 procentų ar daugiau. Tai aiškinama šių dirbinių susidėvėjimo ypatumais. Manoma, kad Viduramžiais vienas žmogus per metus vidutiniškai sunešiodavo apie keturias avalynės poras, net ir vaikščiodamas minkšta – negrįsta – danga. Na, o vienas diržo krepšys, jei pasisekdavo, tarnaudavo visą gyvenimą. Ši aplinkybė galėjo lemti ir tai, kad gaminant šiuos dirbinius dažnai buvo įdedama kur kas daugiau pastangų ir kruopštaus darbo, naudojamos kokybiškesnės medžiagos nei siuvant apavą. Daugelis diržo krepšių buvo puošiami taikant įvairias technikas, o žvelgiant į Lietuvos archeologinę medžiagą, dekoruotos avalynės pasitaiko itin retai. Įdomus dalykas, kad visi diržo krepšiai – individualūs: nėra dviejų visiškai vienodų, nors bendros gamybos tendencijos vis dėlto pastebimos. Jos atsispindi pasikartojančiose dirbinių formose, konstrukcijoje ir puošybos detalėse.

 

 

Plačiau

Žygimanto Senojo Lietuvos pusgrašis

Žygimanto Senojo Lietuvos pusgrašis

Publikuota20250922

Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis (1506–1548) nukaldino dviejų nominalų lietuviškų monetų: pusgrašių ir grašių. Pusgrašiai kaldinti kasmet nuo 1509 iki 1529 m., o grašiai, pirmosios lietuviškos stambaus nominalo monetos, – 1535–1536 metais. Pastarieji pinigai kaldinti tik metus dėl to, kad buvo skirti Lietuvos karo su Maskva išlaidoms padengti – samdytiems kariams ir iš Lenkijos atvykusiai kariuomenei sumokėti. Smulkiausios vertės monetų (denarų) valdovas nekaldino, manoma, kad dėl to, jog pakankamą jų kiekį (iki 50 mln. vnt.) buvo išleidęs jo brolis, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras Jogailaitis (1492/1501–1506).
Pristatomas eksponatas yra Žygimanto Senojo 1522 m. nukaldintas lietuviškas pusgrašis. Monetą įdomu pažinti kaip gražaus istorijos laikotarpio – Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos (Bona Sforza, 1494–1557) laikų – mūsų valstybės pinigą, kaip vieną iš tų monetų, kuriose pirmą kartą Lietuvos pinigų istorijoje buvo nurodyta data. Moneta yra įdomi ir dėl jos dizaino atsiradimo istorijos.

 

Plačiau

Spyna su raktu

Spyna su raktu

Publikuota20250915

Namams ir turtui apsaugoti tūkstančius metų naudojamos spynos. Manoma, kad iš pradžių jų būta medinių, vėliau – su metalinėmis detalėmis, metalinių. Pastarosios žinomos nuo romėniškojo laikotarpio.
Lietuvoje metalinių spynų atsirado X–XII a. – tai buvo cilindrinės pakabinamosios spynos. Viduramžiais paplito ir trikampio, keturkampio, apvalios formos pakabinamosios spynos, taip pat – įleidžiamosios spynos.
Atliekant Valdovų rūmų teritorijos archeologinius tyrimus rasta įvairių tipų spynų ir raktų. Viena iš jų – Renesanso laikotarpio stačiakampė pakabinama spyna. Spynoje išlikęs, bet nebeištraukiamas raktas ovalia, 2,4 x 1,6 cm dydžio kilpele. Centrinėje dalyje yra cilindro formos (2,4 x 1,2 cm) vieta raktui. 

 

Plačiau

Revolveris

Revolveris

Publikuota20250908

2004–2006 m. vykdant Žemutinės pilies (Valdovų rūmų) archeologinius tyrinėjimus, viršutiniame kultūriniame sluoksnyje, tarp gynybinės sienos ir tako, buvo rastas revolveris, datuojamas XIX a. pabaiga. Nors radinys buvo stipriai pažeistas korozijos ir trūko kai kurių detalių, po restauravimo pavyko nustatyti, kad tai yra revolveris, labai panašus į JAV kompanijos „Smith & Wesson“ gamintus modelius.
1880 m. „Smith & Wesson“ pristatė naujos konstrukcijos dvigubo veikimo (38 kalibro) kišeninių revolverių seriją su atlenkiamu mechanizmu. Šie ginklai greitai išpopuliarėjo dėl savo kompaktiškumo ir palyginti didelio kalibro. Dėl šios sėkmės jų dizainą netrukus buvo pradėta kopijuoti, ypač Belgijoje ir Ispanijoje, kur tokie ginklai dažnai gaminti legaliai, pagal licenciją, eksportui į įvairias šalis.

 

Plačiau

Dvinarės žirklės su ženklu

Dvinarės žirklės su ženklu

Publikuota20250901

Dvinarės žirklės (tokios kaip dabar) Europoje žinomos jau 1500 metų, bet plačiau paplito tik Viduramžiais. Iki tol ilgą laiką naudotos kitokios – vienanarės žirklės.
Valdovų rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus rastos kelios dešimtys abiejų tipų žirklių. Dauguma jų – dvinarės. Žirklės nevienodo dydžio – geriau išlikusiųjų ilgis siekia 8–17 cm, jų geležčių ilgis – apie 5,8–7 cm.
Aptariamosios žirklės yra geležinės, dvinarės. Meistrai kartkartėmis ant geležčių įspausdavo dar ir savo ženklą. Pristatomo įrankio abiejose išorinėse geležčių pusėse taip pat yra po tokį identišką ženklą. Ženklų buvo įspaudžiama ir ant peilių, kirvių, jais žymėti mediniai, metaliniai, ypač – tauriųjų metalų, moliniai dirbiniai. Žirklių rankenėlės iš abiejų pusių puoštos tinklelio ornamentu.

 

 

Plačiau

Medinis peiliukas

Medinis peiliukas

Publikuota20250825

Jau nuo akmens amžiaus didžiąją vaikų žaislų dalį sudarė natūralūs gamtos elementai: akmenukai, kriauklės, medžių šakos. Turint fantazijos ir tinkamų įrankių medžio šakelė lengvai virsdavo daikto, naudojamo suaugusiųjų pasaulyje, kopija. Tokie „žaislai“ buvo ne tik pramoga – jie atspindėjo vaikų bandymus žaidžiant suvokti suaugusiųjų gyvenimą, jų atliekamus darbus, pasaulį, kuriame jiems teks gyventi.
Archeologiniai tyrimai, atlikti Viduramžių miestų senamiesčiuose, atskleidžia, kad vaikai žaidė su įvairių buities įrankių miniatiūromis – nuo kirvių ir plūgų iki kalnakasių kirtiklių. Įvairius ūkio padargų tipo žaislus iliustruoja ir etnografinė medžiaga: XIX–XX a. vaikai žaisdavo su mažais dalgeliais, šakėmis, grėbliukais bei kitais darbo įrankių atitikmenimis. Tokie žaislai buvo ir ugdomoji priemonė – padėdavo vaikui lavinti įgūdžius, rankų miklumą, vaizduotę bei pasirengti suaugusiųjų vaidmeniui bendruomenėje.

 

Plačiau

Lošimo kauliukas

Lošimo kauliukas

Publikuota20250818

1991 m. atliekant archeologinius tyrimus buvusių Valdovų rūmų vidiniame kieme, maišytuose sluoksniuose rastas dramblio kaulo lošimo kauliukas – apvalintais kampais, beveik sveikas. Kauliukas šešiasienis, su pagal sistemą (6 ir 1, 4 ir 3, 5 ir 2) įrėžtomis skriestuvinėmis akutėmis. Sienelė su penkiomis akutėmis nuskelta.
Viduramžiais dramblio kaulas buvo laikomas itin vertinga medžiaga. Kartais jo vertė buvo net didesnė nei aukso ar brangakmenių. Nors tikras dramblio kaulas buvo gaunamas iš šio žinduolio ilčių, nuo XII a. naudotos ir kitų gyvūnų, pavyzdžiui vėplio, iltys. Ši reta organinė žaliava, su kuria lengva dirbti, buvo labai geidžiama dėl savo švytinčio, šilkinio balto paviršiaus, primenančio žmogaus odą. Ankstyvaisiais Viduramžiais buvo galima įsigyti tik afrikinio dramblio kaulų, nes prekybos keliai į Indiją dar nebuvo populiarūs. Be to, prekybos kelius sutrikdė arabų užkariavimų bangos, o „baltasis auksas“ vėl tapo prieinamas tik VIII a. pabaigoje – ir tik labai mažais kiekiais. Šis trūkumas buvo kompensuojamas perdirbant dramblio kaulo dirbinius, dažniausiai paveldėtus iš vėlyvojo Antikos laikotarpio. Nuo XIV a. dramblio kaulas vis dažniau imamas naudoti dėl gaunamo didelio jo kiekio – drožiami ir raižomi įvairūs puošybiniai reljefai, mažos statulėlės, prabangūs daiktai. XVI–XVIII a. šios medžiagos meniniai kūriniai buvo paklausūs tarp turtingųjų, juos mielai pirkdavo ir kolekcionuodavo.

 

Plačiau

↑
←
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika