Koklis, puoštas stilizuota žmogaus figūra

20250616

Atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus T. Vrublevskio gatvėje, ties namu Nr. 6, buvo aptikta XVI a. duobė su buitinės keramikos ir koklių duženomis, brokuotais dirbiniais ir gamybos priemonių fragmentais. XVI a. ši duobė buvo tarp Vilniaus Žemutinės pilies ir Radvilų rezidencijos Puškarnioje. Greičiausiai kur nors netoliese veikė keramikos dirbtuvė, iš kurios ir galėjo atkeliauti jau nebetinkama naudoti produkcija. Dalis čia rastų dirbinių yra unikalūs, neturi analogų Vilniaus pilių archeologinėje medžiagoje, greičiausiai jie buvo gaminti Radvilų ar kitų miestiečių rezidencijoms.

 

Plačiau

Kredensas

20250609

Prancūzijos karaliaus Karolio VIII pradėti ir jo įpėdinių Liudviko XII ir Pranciškaus I vykdyti Italijos karai netikėtai padarė labai didelę įtaką meno raidai. Per 1494–1559 m. karus Prancūzijos kariuomenė buvo užėmusi Florenciją, Romą ir Neapolį. Žmonės, užaugę gotikos aplinkoje, pirmą kartą pamatė naujoviškus renesansinius miestus, rūmus, paveikslų pilnas dirbtuves ir dar daug visko, kas juos labai domino ir skatino įsigyti ar kitais būdais parsivežti į savo gimtinę. Amžininkai mini, kad iš Italijos į Prancūziją keliavo ilgos vilkstinės, prikrautos įvairių daiktų. Kartu vyko meistrai – dailininkai, auksakaliai, skulptoriai ir net baldžiai. Luaros slėnyje tuo metu pradėtos atkurti ar statyti valdovo ir jam artimų didikų rezidencijos, į kurias persikėlė valdovo dvaro gyvenimas, atsirado pirmieji šalyje renesanso ženklai. Naujasis stilius ilgainiui išplito po visą Prancūziją, buvo pastebimas ir baldų puošyboje.
Pirmieji kredensai (it. credenza – indauja) sukurti XV a. Italijoje. Pradžioje tai buvo neaukštos spintelės, puoštos drožinėtais elementais. XVI a., sekant prancūzų meistrais, pradėti gaminti dviaukščiai kredensai. Dviejų dalių kredensas, vadinamasis armoire à deux corps, atsirado Paryžiuje valdant Prancūzijos karaliui Henrikui II (1519–1559). 

 

Plačiau

Svarelis ispaniškoms monetoms sverti

20250602

Valdovų rūmų muziejaus archeologijos rinkinyje saugoma kelios dešimtys įvairių formų, medžiagiškumo ir ženklinimo svarelių. Vienas iš jų – 2009 m. surastas svarelis monetoms sverti. Dirbinys pagamintas iš vario lydinio, yra lygiašonės trapecijos formos, jo masė 13,57 gramo. Svarelio averse, linija ir taškeliais apvesto apskritimo centre, vaizduojamas Jeruzalės kryžius, apjuostas keturiais susijungiančiais pusapskritimiais. Jų susikirtimų kampuose išdėstytos keturių taškelių kompozicijos, primenančios stilizuotą augalinį ornamentą. Svarelio reverse vaizduojamas augaliniais motyvais dekoruotas vainikas.

 

Plačiau

Kokliai su puodžiaus Petro Garnevičiaus spaudu

20250526

Petras Garnevičius – vienas aktyviausių XIX a. aštuntojo–dešimtojo dešimtmečio Vilniaus krikščionių puodžių cecho narių. Dauguma jam priklausiusių amatininkų gamino koklius ir statė krosnis, o ne žiedė puodus. Meistro vardas P. Garnevičiui buvo suteiktas 1873 metais. Jo parašą galima rasti daugelyje XIX a. aštuntojo–dešimtojo dešimtmečio Vilniaus puodžių cecho susirinkimo protokolų. P. Garnevičius dalyvavo sprendžiant įvairius, puodžiams aktualius klausimus, tvarkingai mokėjo mokesčius į cecho kasą, dažnai patekdavo į meistrų sąrašus, susijusius su svarbiais įvykiais, – neretai renkant cecho vyresnįjį.

 

Plačiau

Stiklinių apyrankių fragmentai

20250519

Stiklo masę išgauti išmokta II tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte ir Artimuosiuose Rytuose. Stikliniams dirbiniams pagaminti reikėjo trijų pagrindinių komponentų – smėlio (silicio dioksido SiO₂), sodos (natrio karbonato Na₂CO₂) ir potašo (kalio karbonato K₂CO₃). Spalvą stiklui suteikdavo įvairių metalų (pavyzdžiui, švino, alavo ir kt.) oksidai. Iš stiklo masės gaminti ne tik indai, bet ir papuošalai. Labiausiai paplitę buvo įvairių spalvų, vienspalviai arba daugiaspalviai, stiklo karoliukai. Taip pat stiklinės apyrankės.
Tyrinėtojai pastebi, kad stiklinės apyrankės buvo paplitusios didelėje Europos dalyje ir būdingos tiek krikščioniškos, tiek pagoniškos, tiek ir musulmoniškos (pavyzdžiui, Pirėnų pusiasalyje) kultūros regionams. Šių dirbinių įvairovė buvo gana didelė. Apyrankių lankeliai – apvalaus, ovalaus, kvadratinio, pusapvalio skersinio pjūvio formos, lygūs, neornamentuoti, tordiruoti arba puošti spalvoto stiklo įvijomis.

 

 

Plačiau

Medinio pastato pamato detalė

20250512

Medinių pastatų ar jų fragmentų iš praėjusių šimtmečių retai galima aptikti buvusiose kaimavietėse. Mažai įgilintos apatinių konstrukcinių dalių liekanos žymiai geriau išlieka senamiesčiuose, kur gana greitai formuojasi kultūriniai sluoksniai, ypač drėgnose, šlapiose vietose, kai dėl natūralios drėgmės užkonservuojamos organinės medžiagos.

 

Plačiau

Alaus butelių dangtelių „kepurėlės“ su įrašais

20250505

Teritorija į rytus ir pietryčius nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų nuo pat jų atsiradimo iki XVIII a. pabaigos, kai jie jau nebeatliko reprezentacinių rūmų paskirties, nepasižymėjo tankiu užstatymu. Prasidėjus 1830 m. sukilimui Pilies kalno papėdėje buvo įkurta carinė Vilniaus tvirtovė. Tuo metu buvo nugriautos pietrytinėje pilies dalyje išlikusios sienos ir šalia Karališkojo malūno stovėjęs gynybinis bokštas. Didesni šios teritorijos pertvarkymai prasidėjo 1870 m., kai buvo pradėta naikinti carinė Vilniaus tvirtovė, nugriautas Karališkasis malūnas, užkasta senoji Vilnios vaga. 1881–1882 m. Pilies kalno papėdėje prie Katedros suformuota aikštė, buvo sumanyta aplink sutvarkyti visą teritoriją ir įkurti Pilies skverą. Tvarkymo darbai baigti 1896 m.: nutiestos alėjos, pasodinta medžių, suformuoti gėlynai, suremontuota oranžerija ir suoleliai, įrengtas fontanas. 1897 m. buvo pastatyti du pirmieji kefyro ir vaisių paviljonai, vėliau atsirado dar du – pieno ir mineralinio vandens. Taip teritorija pritaikyta miestiesčių laisvalaikiui, kurį šie XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje dažniausiai leisdavo lankydamiesi parkuose ir kitose viešosiose vietose.

 

 

Plačiau

Svarelis Vengrijos dukatams sverti

20250428

2008 m., atliekant archeologinius tyrimus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurės vakarinio korpuso prieigose, buvo rastas svarelis, skirtas Vengrijos dukatams sverti. Šis svarelis – tai 1,6 × 1,6 × 0,2 cm dydžio, 3,26 g svorio keturkampė vario lydinio plokštelė tiesiomis kraštinėmis. Jo averse vaizduojamas karūnuotas valdovas su ilgu apsiaustu, dešinėje rankoje laikantis ilgą kryžių (skeptrą?), o kairėje – valdžios rutulį su kryžiumi. Abipus valdovo figūros yra raidės H D, reiškiančios Hungaricus Ducatus (vengriškas dukatas). Vaizdulys apvestas taškelių apvadu. Svarelio reversas be vaizdulio.

 

Plačiau

Prancūzijos Didžiosios armijos Ilyrijos pulko uniforminė saga

20250421

Per ilgamečius archeologinius tyrimus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų teritorijoje surinkta reikšminga įvairiais laikotarpiais datuojamų sagų kolekcija. Tarp jų išsiskiria gerai išsilaikiusi saga, priklausiusi Prancūzijos imperijos (1804–1815) kariuomenės karių uniformai. Šis radinys yra svarbus tiek kaip materialusis liudijimas apie Napoleono epochos karinį buvimą Lietuvoje, tiek kaip platesnio istorinio konteksto dalis.
Saga yra apvali, pagaminta iš vario lydinio štampavimo būdu ir padengta alavo sluoksniu. Ant jos averso išlikęs reljefinis dekoro motyvas su aiškiai įskaitomais užrašais. Reverse yra kilpelė, skirta sagai prie uniformos prisiūti.

 

Plačiau

Kabutis-amuletas iš kiškio šokikaulio

20250414

2019–2020 m. Valdovų rūmų muziejuje vykę archeologiniai tyrimai buvo dosnūs atradimų. Šių tyrimų rezultatai ne tik papildė iki tol sukauptas žinias apie Vilniaus Ankstyvosios mūrinės pilies (XIII a. pab. – XIV a. pr.) aplinkos raidą, bet ir pradžiugino iki tol šioje teritorijoje nematytais radiniais. Vienas tokių – tai kaulinis kabutis-amuletas. Dirbinys pagamintas iš kiškio pėdos kaulo – šokikaulio, viename jo gale išgręžiant skylę pakabinimui.

 

Plačiau

smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika