0

D.U.K.Gestų kalbaLengva skaitytiNeįgaliesiems Įvykiai00 Struktūra

Savaitės eksponatai

←
Rašalinė

Rašalinė

Publikuota20251110

XV a. rašalines naudojo tik raštinga visuomenės dalis – tie, kurie turėjo mokėti rašyti dėl savo užimamų pareigybių: raštininkai, iždininkai ir kt. Remiantis archeologiniais duomenimis, žinoma, kad viena pagrindinių to laikotarpio raštininkų naudotų kanceliarijos priemonių – rašalinės. Jos buvo tekintos iš kaulo, drožtos iš rago, lietos iš metalo ar lipdytos, žiestos iš molio. Nuo XV a. rašalinės pradėtos gaminti taip, kad jas būtų patogu nešioti, – su dangteliais, neretai pritvirtintos prie diržo. Tai leido raštininkams būti mobiliems, keliauti ir dirbti ne vienoje vietoje. Dažniausiai naudotas juodas rašalas. Spalvotas rašalas (mėlynas, raudonas) – prabangesnis (jo ir gamyba buvo brangesnė), naudotas taupiau.
Tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritoriją XV a. sluoksnyje rasta išskirtinės išvaizdos rašalinė. Ji pagaminta iš pilkos molio masės, lipdyta, dengta rusvai žalia glazūra, sveika. Rašalinė vandens paukščio pavidalo, su skyle nugaroje (rašalui laikyti), snapas ir uodega nulūžę. Ji dekoruota geometriniu ornamentu. Paprastos rašalinės pasižymėjo funkcionalumu, buvo mažai dekoruotos. Prabangesnės galėjo būti profiliuotos, puoštos įmantresnėmis figūrinėmis detalėmis. Rašalinių išvaizda neretai priklausė nuo savininko statuso – kuo aukštesnes pareigas ar statusą užėmė žmogus, tuo puošnesnė buvo ir jo rašalinė. 

 

Plačiau

Marsas ir Venera

Marsas ir Venera

Publikuota20251103

Po 64 metų Romos gaisro imperatorius Neronas (54–68) pradėjo didžiules statybas ant Eskvilino kalvos. Didingo komplekso svarbiausiu statiniu tapo Aukso rūmai (lot. Domus Aurea), kurių puošybai gausiai naudotas auksas, o sienos ir lubos buvo dekoruotos stiuko lipdiniais ir freskomis. Tačiau vos po kelerių metų mirus Neronui statybos darbai buvo sustabdyti. Didžiulis kompleksas su rūmais ir kitais pastatais palaipsniui užstatytas, o Aukso rūmai atsidūrė po žeme. Tik XV a. pabaigoje juos naujai atrado Renesanso dailininkai, kurie tyrinėjo ir kopijavo antikines freskas. Vėlesniais amžiais susidomėjimas šiomis freskomis tik didėjo.
 
XVIII a. aštuntame dešimtmetyje Romos antikvaras Ludovikas Miris (Ludovico Mirri, 1738–1786) pradėjo kasinėjimus buvusių imperatoriaus Nerono rūmų vietoje. 1774 m. jis pakvietė dailininką Pranciškų Smuglevičių ir architektą Vinčencą Breną (Vincenzo Brenna, 1747–1820) nupiešti atrastas antikinio pastato freskas. Piešiant buvo atkurtos ir trūkstamos freskų dalys. Remdamasis dailininkų sukurtais piešiniais, grafikas Markas Karlonis (Marco Carloni, 1742–1796) parengė grafikos darbus, kuriuos atskirame albume „Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“ (Vestigia delle terme di Tito e loro interne pitture) 1776 m. Romoje išspausdino L. Miris. Iš viso leidinyje publikuoti 59 Aukso rūmų sieninės tapybos vaizdai.

 

Plačiau

Arklių šukos

Arklių šukos

Publikuota20251027

Vienos svarbiausių arklių kasdienės priežiūros priemonių – geležinės šukos. Jomis iš arklio kailio buvo šalinamas ne tik susikaupęs purvas, bet ir iššukuojami išslinkę bei sulipę plaukai, masažuojami gilieji raumenys. Taip pat šukos buvo efektyvi prevencinė priemonė parazitų atsiradimui užkirsti. Tyrinėjant Vilniaus Žemutinę pilį, XV a. datuojamuose sluoksniuose aptiktos ornamentuotos arklių šukos. Iki šiol Vilniaus Žemutinės pilies archeologinėje medžiagoje artefaktų, identifikuojamų kaip arklių šukos, surasta 12 vienetų.
Aptariamos šukos sudarytos iš stačiakampio formos plokštelės ir įtvaros kotui užmauti. Pati plokštelė aplūžusi, kraštai užlenkti, dantyti. Įtvara prie šukų plokštelės pritvirtinta penkiomis geležinėmis kniedėmis. Įrankis puoštas geometriniu ornamentu: apskritimų, lankelių ir taškučių kompozicija. Šukos buvo dengtos alavo danga. Šukuojamosios dalies matmenys – 16,5 x 6 x 1,6 cm, įtvaros ilgis 4,7 cm, storis 0,4 cm.

 

Plačiau

Alembikas

Alembikas

Publikuota20251020

Atliekant archeologinius tyrimus Valdovų rūmų teritorijoje aptiktas išskirtinis ir gana retas radinys – alembikas. Tai neatsiejama XVI–XVII a. alchemikų ir vaistininkų darbo priemonė – distiliavimo aparatas. Alembikas buvo naudojamas kartu su kolbomis ir kitais pagalbiniais surinkimo indais, į kuriuos pro snapelį lašėdavo kondensuotas skystis. Distiliuojant išgautos medžiagos buvo panaudojamos labai plačiai: nuo medicinos iki kulinarijos, nuo parfumerijos iki magijos.
Distiliavimo technologija Europoje paplito Viduramžiais. Nors paprastas distiliavimas buvo prieinamas daugeliui, sudėtingesnius procesus galėjo atlikti tik patyrę specialistai – vaistininkai ar alchemikai. Jau nuo XVI a. pradžios Vilniuje ėmė kurtis pirmosios vaistinės, kuriose miestiečiai ir miesto svečiai galėjo gauti visas tuo metu žinomas medicinos paslaugas. Vilniaus vaistininkai buvo turtingi ir gerbiami piliečiai. Kai kurie iš jų priklausė miesto elitui, tapo magistrato nariais, aptarnavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikus ar net pačius valdovus.

 

Plačiau

Sakalo gobtuvas

Sakalo gobtuvas

Publikuota20251013

Odinių radinių gausa Vilniaus Žemutinės pilies archeologinis kompleksas išsiskiria ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos kontekste. Šioje teritorijoje aptikta unikalių odinių dirbinių, kurių nerasta kitose Lietuvos vietose. Vieni tokių išskirtinių radinių yra medžioklinio paukščio skeletas su odinių kojų dirželių komplektu ir trys odiniai paukščių gobtuvai. Visi šie artefaktai liudija apie Viduramžių Lietuvoje diduomenės praktikuotą medžioklės rūšį – sakalininkystę, kuomet grobiui pagauti buvo pasitelkiami dresuoti plėšrieji paukščiai.
Pristatomas medžioklinio paukščio gobtuvas buvo surastas 2006 m. atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso prieigose. Tokie kaip šis gobtuvai buvo dedami paukščiui ant galvos regėjimui apriboti. Jie buvo reikalingi tam, kad paukštis patirtų kuo mažiau streso ir nuovargio jį transportuojant į treniruočių, medžioklės ar kitas vietas. Gobtuvėlis paprastai buvo nuimamas tik norint sukoncentruoti paukščio dėmesį į medžioklės objektą ar paleidžiant paukštį į voljerą. 

 

Plačiau

Veidrodėlio rėmelis

Veidrodėlio rėmelis

Publikuota20251006

Pristatomas Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje aptiktas veidrodėlio rėmelis – tai neeilinis archeologinis radinys, menantis XVI amžių. Šis radinys išsiskiria ne tik tuo, kad yra vienintelis aptiktas šio laikotarpio veidrodėlis, bet ir tuo, kad yra vienas iš didžiausių turimoje veidrodėlių rėmelių kolekcijoje su ryškiai suformuotu profiliu. Rėmelis tekintas iš kėnio medienos. Nors išliko šiek tiek mažiau nei pusė dirbinio, tačiau net ir tokio fragmento užtenka veidrodėlio pavidalui atkurti: jis buvo apskritas, 14,5 cm skersmens, su 8 cm skersmens atspindinčia dalimi viduryje, palei kraštą turėjo įgaubtą 2,6 cm pločio juostą, o pačiame rėmelio centre – nedidelę skylutę, kurios paskirtis galėjo būti techninė arba puošybinė.

 

Plačiau

Diržo krepšys

Diržo krepšys

Publikuota20250929

Atliekant miestų archeologinius tyrimus diržo krepšių aptinkama santykinai mažai. Paprastai jie sudaro vos kelis procentus visų odinių radinių, kai apavo liekanos – apie 80 procentų ar daugiau. Tai aiškinama šių dirbinių susidėvėjimo ypatumais. Manoma, kad Viduramžiais vienas žmogus per metus vidutiniškai sunešiodavo apie keturias avalynės poras, net ir vaikščiodamas minkšta – negrįsta – danga. Na, o vienas diržo krepšys, jei pasisekdavo, tarnaudavo visą gyvenimą. Ši aplinkybė galėjo lemti ir tai, kad gaminant šiuos dirbinius dažnai buvo įdedama kur kas daugiau pastangų ir kruopštaus darbo, naudojamos kokybiškesnės medžiagos nei siuvant apavą. Daugelis diržo krepšių buvo puošiami taikant įvairias technikas, o žvelgiant į Lietuvos archeologinę medžiagą, dekoruotos avalynės pasitaiko itin retai. Įdomus dalykas, kad visi diržo krepšiai – individualūs: nėra dviejų visiškai vienodų, nors bendros gamybos tendencijos vis dėlto pastebimos. Jos atsispindi pasikartojančiose dirbinių formose, konstrukcijoje ir puošybos detalėse.

 

 

Plačiau

Žygimanto Senojo Lietuvos pusgrašis

Žygimanto Senojo Lietuvos pusgrašis

Publikuota20250922

Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis (1506–1548) nukaldino dviejų nominalų lietuviškų monetų: pusgrašių ir grašių. Pusgrašiai kaldinti kasmet nuo 1509 iki 1529 m., o grašiai, pirmosios lietuviškos stambaus nominalo monetos, – 1535–1536 metais. Pastarieji pinigai kaldinti tik metus dėl to, kad buvo skirti Lietuvos karo su Maskva išlaidoms padengti – samdytiems kariams ir iš Lenkijos atvykusiai kariuomenei sumokėti. Smulkiausios vertės monetų (denarų) valdovas nekaldino, manoma, kad dėl to, jog pakankamą jų kiekį (iki 50 mln. vnt.) buvo išleidęs jo brolis, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras Jogailaitis (1492/1501–1506).
Pristatomas eksponatas yra Žygimanto Senojo 1522 m. nukaldintas lietuviškas pusgrašis. Monetą įdomu pažinti kaip gražaus istorijos laikotarpio – Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos (Bona Sforza, 1494–1557) laikų – mūsų valstybės pinigą, kaip vieną iš tų monetų, kuriose pirmą kartą Lietuvos pinigų istorijoje buvo nurodyta data. Moneta yra įdomi ir dėl jos dizaino atsiradimo istorijos.

 

Plačiau

Spyna su raktu

Spyna su raktu

Publikuota20250915

Namams ir turtui apsaugoti tūkstančius metų naudojamos spynos. Manoma, kad iš pradžių jų būta medinių, vėliau – su metalinėmis detalėmis, metalinių. Pastarosios žinomos nuo romėniškojo laikotarpio.
Lietuvoje metalinių spynų atsirado X–XII a. – tai buvo cilindrinės pakabinamosios spynos. Viduramžiais paplito ir trikampio, keturkampio, apvalios formos pakabinamosios spynos, taip pat – įleidžiamosios spynos.
Atliekant Valdovų rūmų teritorijos archeologinius tyrimus rasta įvairių tipų spynų ir raktų. Viena iš jų – Renesanso laikotarpio stačiakampė pakabinama spyna. Spynoje išlikęs, bet nebeištraukiamas raktas ovalia, 2,4 x 1,6 cm dydžio kilpele. Centrinėje dalyje yra cilindro formos (2,4 x 1,2 cm) vieta raktui. 

 

Plačiau

Revolveris

Revolveris

Publikuota20250908

2004–2006 m. vykdant Žemutinės pilies (Valdovų rūmų) archeologinius tyrinėjimus, viršutiniame kultūriniame sluoksnyje, tarp gynybinės sienos ir tako, buvo rastas revolveris, datuojamas XIX a. pabaiga. Nors radinys buvo stipriai pažeistas korozijos ir trūko kai kurių detalių, po restauravimo pavyko nustatyti, kad tai yra revolveris, labai panašus į JAV kompanijos „Smith & Wesson“ gamintus modelius.
1880 m. „Smith & Wesson“ pristatė naujos konstrukcijos dvigubo veikimo (38 kalibro) kišeninių revolverių seriją su atlenkiamu mechanizmu. Šie ginklai greitai išpopuliarėjo dėl savo kompaktiškumo ir palyginti didelio kalibro. Dėl šios sėkmės jų dizainą netrukus buvo pradėta kopijuoti, ypač Belgijoje ir Ispanijoje, kur tokie ginklai dažnai gaminti legaliai, pagal licenciją, eksportui į įvairias šalis.

 

Plačiau

↑
←
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika