0

D.U.K.Gestų kalbaLengva skaitytiNeįgaliesiems Įvykiai00 Struktūra

Savaitės eksponatai

←
Plyta su įstrižomis braukomis

Plyta su įstrižomis braukomis

Publikuota20260518

Vienas būdingiausių lietuviškų plytų, žinomų nuo XIII a. pabaigos – XIV a. pradžios, požymių yra vienoje plytos plokštumos pusėje – klote įspausti specialūs grioveliai – braukos. Braukos turėjo pagerinti plytos sukibimą su skiediniu ir kartu užtikrinti stabilesnę mūro struktūrą.
Braukos dažniausiai būdavo daromos rankų pirštais arba specialiu įrankiu išilgai plytos. Rečiau pasitaiko plytų su skersai ar įstrižai padarytomis braukomis. Pastebėta, kad XV–XVI a. civilinių gotikinių pastatų plytos dažniausiai būdavo su braukomis, mūrytos braukomis žemyn. Brauktinių plytų tradicija gyvavo iki pat XVIII a. pabaigos.

 

Plačiau

Pingsdorfo tipo keramikos šukės

Pingsdorfo tipo keramikos šukės

Publikuota20260511

Gausiausią archeologinių radinių grupę miestų ir pilių tyrimuose sudaro vadinamoji masinė archeologinė medžiaga – buitinės keramikos šukės. Šie radiniai gali būti klasifikuojami ir tiriami įvairiais aspektais: pagal formą, funkciją, gamybos technologiją, kilmę ir kt. Aptariamos buitinės keramikos fragmentai priskiriami importinei, vadinamajai Pingsdorfo tipo keramikai.

 

Plačiau

Lameliaro šarvų plokštelė su kniede

Lameliaro šarvų plokštelė su kniede

Publikuota20260504

Vilniaus Žemutinės pilies ir Valdovų rūmų teritorija išsiskiria itin gausiu archeologinių radinių kiekiu. Žemutinės pilies XIV–XV a. sluoksniuose aptikti unikalūs artefaktai reikšmingai papildė to meto Lietuvos ir visos Europos asmeninės karių ginkluotės ir ypač šarvuotės pažinimo lauką. Archeologinėje medžiagoje galima išskirti tris skirtingus plokštelinių šarvų tipus – lameliarą, žvyninius šarvus ir brigantinas. Kai kurie šarvų tipai amžiams bėgant keitė vieni kitus arba lygiagrečiai laiko atžvilgiu egzistavo vieni šalia kitų. Prie trijų plokštelinių šarvų tipų pridėjus dar kitus šioje aplinkoje rastus šarvų tipus (grandinius, įtvarinius bei plokštinius), galima drąsiai teigti, kad Vilniaus Žemutinės pilies ir Valdovų rūmų teritorija išsiskiria didžiausia archeologų aptiktų šarvų tipų įvairove iš visų Europos pilių ir rezidencijų.

 

Plačiau

Klavicho mūšis

Klavicho mūšis

Publikuota20260427

VIII a. beveik visą Ispaniją užvaldė iš Afrikos įsiveržę musulmonai arabai. Ispanija tapo Damasko kalifato provincija, o vėliau – nepriklausomu emyratu. Neužkariautoje šiaurinėje dalyje prasidėjo rekonkista – krikščionių karalysčių kova su musulmonais.
Paveiksle pavaizduotas 844 m. gegužės 23 d. netoli Klavicho miesto šiaurinėje Ispanijos dalyje įvykęs mūšis. Tai buvo vienas didžiausių rekonkistos mūšių, kuriame susikovė Astūrijos karaliaus Ramiro I (790–850) ir Kordobos emyro Abd ar Rachmano II (792–852) kariuomenės. Pasak legendos, per kautynes pasirodė ant balto žirgo jojantis šv. Jokūbas ir padėjo nugalėti Kordobos emyrato kariuomenę. Paveikslo centre pavaizduotas raitas, baltus drabužius dėvintis šv. Jokūbas, kairėje rankoje jis laiko didelę baltą vėliavą, o dešinėje – iškėlęs kalaviją. Šventasis nutapytas kovojančių karių apsuptyje ir tolumoje esančios Klavicho pilies fone. Iš viršaus mūšį stebi angelų grupė, pavaizduota debesų apsuptyje.

 

Plačiau

Ilgojo kovos peilio papildomas skersinukas (nagelis)

Ilgojo kovos peilio papildomas skersinukas (nagelis)

Publikuota20260420

XIV a. pabaigoje Vidurio Europos vokiškose žemėse susiformavo naujas geležtinio ginklo tipas, kurio forma buvo artima buityje naudotiems peiliams. Tyrėjų manymu, šie ginklai išsivystė iš įprastų darbo peilių, palaipsniui pradėtų naudoti savigynos tikslais. Didėjant kovinei funkcijai, jų geležtės buvo ilginamos, o rankenos konstrukcija papildyta vienpusiu skersinuku, vadinamu nageliu (vok. Nagel). Nuo XIV a. pabaigos tokio tipo ginklai šaltiniuose ir tyrimuose žinomi Bauernwehr, Hauswehr, o Lenkijoje – kord pavadinimais. XV a. antrajame ketvirtyje – XV a. viduryje išryškėjo dar vienas šios ginklų grupės potipis – ilgieji peiliai (Langes Messer). Jiems būdingi skiriamieji bruožai yra nesimetriška rankenos buoželė ir papildomas skersinukas. Nors Bauernwehr ir ilgųjų peilių geležčių ilgis bei forma įvairuoja, daugeliu atvejų jos išlieka vienašmenės.

 

Plačiau

Knyga „Bartoli commentaria in primam digesti novi partem doctilis vire domino Petri Pauli Parisii cardinalis admodum reverendi non paucis additionibus nuper illustrata acuratesque castigata“

Knyga „Bartoli commentaria in primam digesti novi partem doctilis vire domino Petri Pauli Parisii cardinalis admodum reverendi non paucis additionibus nuper illustrata acuratesque castigata“

Publikuota20260413

XIV a. Italijoje ir Prancūzijoje susiformavo postglosatorių, arba komentatorių, pasaulietinė teisės mokykla, kurios atstovai buvo XII–XIII a. veikusios glosatorių mokyklos pasekėjai. Šios mokyklos atsiradimas susijęs su Romos teisės atgimimu Viduramžiais ir Digestų, arba Pandektų, rinkinių atradimu. Glosatoriai tyrinėjo romėnų civilinės teisės veikalus ir pildė juos glosomis (paaiškinimais, pastabomis), komentavo ir interpretavo teisines sąvokas bei principus. Postglosatoriai glosų jau neberašė, bet sistemiškai ėmėsi tirti visą teisės akto turinį, o ne tik pavienes jo sąvokas, rašė išsamius komentarus ir remdamiesi Aristotelio tekstais, ir taikydami kitus scholastinius metodus.
Bartolas de Sasoferatas buvo vienas žymiausių Viduramžių postglosatorių, davęs vardą visai Romos pasaulietinės teisės komentatorių mokyklai – bartolistams. Jis buvo Perudžos ir Bolonijos universitetų auklėtinis, Pizos ir Perudžos universitetų teisės profesorius, civilinės teisės specialistas, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio IV (1316–1378, valdė 1355–1378) patarėjas.

 

 

Plačiau

Gotikinis koklis su pelikanu

Gotikinis koklis su pelikanu

Publikuota20260406

XV a. viduriu datuojamas koklis su pelikanu rastas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų vidinio kiemo šiaurinėje dalyje. Šioje teritorijoje archeologiniai tyrimai vyko ne vieną sezoną, o aptariamo koklio šukės surinktos per 1987 ir 2001 m. tyrimus. Sudėjus šukes, kurios iki tol įvardytos kaip puoštos geometriniu, neaiškiu zoomorfiniu ir paukščio motyvais, paaiškėjo, kad koklyje vaizduojama Viduramžiais populiari ir lengvai atpažįstama alegorinė scena su pelikanu.

 

Plačiau

Pastatomas kryžius

Pastatomas kryžius

Publikuota20260330

Tai pastatomas kryžius iš auksuoto sidabro ir nedidelių raižyto kalnų krištolo detalių. Ant kryžiaus nėra Nukryžiuotojo figūros, tačiau jo detalėse matomos svarbiausios scenos iš Jėzaus Kristaus gyvenimo. Kryžiaus centre yra keturkampio krištolo plokštelė su pavaizduotu Dievo Avinėliu – krikščionių ikonografijoje populiariu Jėzaus Kristaus ir jo atpirkimo aukos simboliu.
Kryžiaus kraštuose išsiskiria keturios raižyto krištolo detalės. Viršutinėje išraižyta juosta ir įrašas INRI (Iesus Nazarenus Rex Iudaeorum, liet. „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“), šonuose yra dvi krištolinės plokštelės, kiekvienoje iš jų įkomponuota po vieną angelo figūrą. Apatinėje detalėje du angelai laiko taurę.

 

 

Plačiau

Skardinis žiedas

Skardinis žiedas

Publikuota20260323

Viduramžių Vilniuje vietinės gamybos arba atvežtiniai juvelyriniai dirbiniai traukė akį įprastų arba naujų tipų, formų ir dekoro įvairove. Tai žiedai, auskarai, apkalai, segės, smeigtukai, apyrankės, kabučiai, sagos iš vario, alavo, sidabro ir aukso, kartkartėm dar puošti stiklo ir brangakmenių akutėmis, emaliu, juodmase (nielu).
Vieni dažniausiai nešiotų juvelyrinių dirbinių – žiedai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje populiarūs buvo skardiniai žiedai (rasta daugiau nei 700). Jie gana paprastos konstrukcijos, gaminti iš skardinės juostelės, kurios vidurinė dalis paplatinta, arba iš strypelio, išploto per vidurį. Žiedų galai siaurėjantys ir palikti nesujungti (užkeisti), todėl buvo galima keisti mūvimo papuošalo dydį. Daugiausia jų pagaminta iš vario lydinių, retai – iš sidabro. Tokius žiedus nešiojo tiek moterys ir vyrai, tiek vaikai. Šis žiedo tipas, nors ir kiek pakitęs, žinomas iš ankstesnio laikotarpio. Kartu su forma išlaikomas ir tradicinis – geometrinis ornamentas. 

 

Plačiau

Sgabelas

Sgabelas

Publikuota20260316

Sgabelas – Renesanso laikotarpiu Italijoje atsiradęs savitas kėdės tipas. Tai kieta kėdė su profiliuota atkalte ir daugiakampio, dažniausiai šešiakampio pavidalo pasoste, prie kurios vietoj kojų kampu pritvirtintos dvi profiliuotos lentinės atramos. Baldas susiformavo iš taburetės, tačiau išsiskiria tuo, kad turi atkaltę, dažnai dekoruotą, – tai yra puošniausia sgabelo dalis. Baldo pavadinimas kilęs iš itališko žodžio sgabello, kuris siejamas su lotynišku žodžiu scabellum, reiškiančio kėdę primenančią taburetę.

 

Plačiau

↑
←
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika