Istorinė raida

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – tai šimtmečius gyvavusios daugiatautės ir daugiakultūrinės valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – politinio ir kultūrinio gyvenimo širdis, o rezidencijos sunaikinimas – skaudus carinės Rusijos okupacinės valdžios įgyvendintas istorijos perrašymo pavyzdys. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, rūmų atkūrimas tapo vienu svarbiausių ir didžiausių istorinės atminties ir paveldo susigrąžinimo projektų Lietuvoje.

 

Valdovų rūmai įsikūrę legendomis apipintame Neries ir Vilnios slėnyje. Kaip liudija pastaruosius keletą dešimtmečių vykdytų tyrimų duomenys, Vilniaus Žemutinėje pilyje, tarp Katedros ir Aukštutinės pilies kalno žmonių gyventa ir medinių statinių būta jau IV–VIII amžiuje. Ilgainiui gyvenvietė dėl palankių sąlygų fortifikacijai virto pilimi, o XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje medinė pilis tapo ankstyviausia mūrine pilimi Lietuvoje. Dalis tyrinėtojų mūrinės pilies statybą bando sieti su karaliaus Mindaugo (1236/1253–1263) vardu. Itin intensyviai mūriniai pastatai čia buvo statomi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytenio (apie 1295–1316) ir Gedimino (1316–1341) valdymo laikais, t. y. čia apsigyvenus pirmiesiems suvienytos Lietuvos valstybės kūrėjams – Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos pradininkams. Pilis tarnavo priimant pasiuntinius, sudarinėjant sutartis, mezgant tarptautinius dinastinius ryšius. Būtent šioje pilyje buvo parašyti garsieji didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai krikščioniškam Vakarų pasauliui. Tuo metu susiformavo autonomiška mūrinė pilis su gynybinėmis sienomis, bokštais, kitais pastatais palei sienas ir kiemo viduje. Ši vidinė aptvarinė pilis, kurią saugojo XIV a. pradžioje statyti Žemutinės pilies mūriniai įtvirtinimai, tapo vėlesnės didžiųjų kunigaikščių rezidencijos plėtros vieta.

 

Apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Algirdo (1345–1377) bei jo sūnaus Jogailos (1377–1381, 1382– 1434, nuo 1386 m. – Lenkijos karalius Vladislovas II Jogaila) statybines iniciatyvas dėl rašytinių šaltinių fragmentiškumo ir nepakankamo archeologinių bei architektūrinių tyrimų rezultatų apibendrinimo kalbėti sunku, tačiau neabejotina, kad ir šie valdovai toliau modernizavo savo rezidencijas Vilniaus Aukštutinėje ir Žemutinėje pilyse, o Žemutinė pilis buvo apjuosta mūrine siena su bokštais. Jogailos statybinės iniciatyvos Krokuvoje liudija, kad ir Vilniuje šis valdovas rūpinosi pilių plėtra. Viena iš Lietuvos valdovų rezidencijų, tikėtina, tuo metu buvo įsikūrusi Žemutinės pilies viduje buvusioje vidinėje aptvarinėje mūrinėje pilyje.

 

1413 m. žinutė jau akivaizdžiai paliudija, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (1392/1401–1430) gyveno in castro inferiori Wilnensi in caminata lignea. Šis Lietuvos valdovas po 1419 m. gaisro rekonstravo Vilniaus pilis, perstatė ir gerokai išplėtė Katedrą, kurioje 1430 m. planavo vainikuotis Lietuvos karaliumi. Gyvendamas Vilniaus pilyse Vytautas su ne tik kariavo, bet ir palaikė aktyvius politinius santykius su Marienburge įsikūrusiu Vokiečių ordinu. Tačiau iki pat XV–XVI a. sandūros su Vilniaus Žemutinėje pilyje buvusia didžiojo kunigaikščio buveine konkuravo tiek Aukštutinės pilies rūmai, tiek ir Trakų salos pilies rezidencija. Be to, valdovas, siekdamas išlaikyti valstybės integralumą, dažnai keliavo po visą šalį, niekur ilgėliau neužsibūdamas.

 

Šiuo metu nėra pakankamai informacijos, norint nustatyti, kur Vilniuje rezidavo čia dažnai apsilankydavęs bendras Lietuvos ir Lenkijos valdovas Kazimieras Jogailaitis (Lietuvos didysis kunigaikštis 1440/1447–1492) bei jo žmona Elžbieta Habsburgaitė, vadinta „Karalių motina“. Jie taip pat mėgo Trakus, tačiau rūpinosi ir Vilniaus pilių statybomis, fundavo Vilniaus katedros koplyčią. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapus Aleksandrui (1492–1506, Lenkijos karalius 1501–1506), radikaliai keitėsi ir gyvenimas Vilniaus pilyse, nors išlikusiuose rašytiniuose šaltiniuose apie tai duomenų beveik nepateikiama. Nuolatinis valdovo gyvenimas Lietuvoje, didelis dvaro ir valstybės administravimo poreikių augimas, vedybos su Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III (1462–1505) dukterimi Elena neabejotinai skatino plėsti sostinės rezidenciją, kuri ne tik tenkintų praktinius buities poreikius, bet ir atitiktų kintančius reprezentacijos reikalavimus. Todėl manoma, kad būtent Aleksandras Jogailaitis XV a. pabaigoje pradėjo rekonstruoti Vilniaus Žemutinėje pilyje buvusią viduramžišką aptvarinę pilį į augančius poreikius tenkinančius rūmus, kurie turėjo įgauti vėlyvosios gotikos stiliaus bruožų. Čia iš Aukštutinės pilies turėjo būti perkelta pagrindinė valdovo rezidencija. Kaip liudija išlikę pietinių ir rytinių korpusų pamatų mūrai, Aleksandro statytą rezidenciją greičiausiai sudarė du korpusai, sujungti į L raidės formos kontūrą. Šie rūmai buvo bent jau dviejų, o gal ir trijų aukštų. Kieme prie rytinio korpuso buvo įrengtos, tikėtina, medinės dengtos galerijos, atremtos į galingus mūrinius stulpus. Iš vakarų ir šiaurės pusės šią L formos rezidenciją ir toliau supo ankstesnieji vidinės pilies gynybiniai mūrai. Archeologiniai radiniai liudija, kad tų laikų rezidencijos interjere yra buvę puošnių glazūruotų koklių krosnių, įvairiaspalve glazūra dengtų keraminių grindų plytelių. Patalpos buvo perdengtos skliautais su nerviūromis iš figūrinių plytų. Profilinės plytos taip pat naudotos angų archivoltams suformuoti. Sienos, skliautai, nerviūros ir angokraščiai buvo tinkuoti ir dekoruoti polichromine tapyba.

 

Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1506–1548) valdymo pradžioje Lietuvos sostinę Vilnių ir valdovo rezidenciją nusiaubė keli dideli gaisrai. Žygimanto Senojo žmonos, italų kunigaikštytės Bonos Sforcos dvariškio liudijimu, tarp 1520 ir 1530 m. gaisrų valdovas vykdė didelio masto Vilniaus pilių rekonstrukciją, kuri apėmė tiek reprezentacinius rūmus (greičiausiai pietinį ir rytinį korpusus), tiek ir kitus pilių pastatus. Iš šios žinutės sužinome, kad tuo metu rūmų rekonstrukcija kainavusi net 100 tūkstančių dukatų, o gaisras jų nepalietė. Dalis istorikų šį Vilniaus rūmų perstatymą sieja su 1529 m. čia surengtomis mažamečio Žygimanto Augusto pakėlimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu iškilmėmis. Vilniaus rezidencija buvo plečiama, remontuojama ir vėliau, šį kartą Bonos Sforcos iniciatyva, kuri savo poreikiams prie rytinio korpuso šiaurinio galo pristatė trijų aukštų gyvenamąjį bokštą. Tuo metu rūmai, matyt, įgavo renesanso stiliaus bruožų, tačiau nežinoma, kas buvo rūmų perstatymų architektas. Čia minimas dirbęs iš Romos arba Florencijos kilęs architektas ir skulptorius Bernardinas Zanobis de Džanotis (Bernardino Zanobi de Gianotis), Vilniuje lankėsi ir vienas svarbiausių renesansinio Vavelio kūrėjų Baltramiejus Berečis (Bartolomeo Berrecci), jam būnant Vilniuje valdovas patvirtino Žygimantų koplyčios prie Krokuvos katedros statybos projektą. Vėliau Vilniuje dirbo Žygimantui Senajam Krokuvoje tarnavęs mūrininkas Benediktas iš Sandomiro (Benedykt z Sandomierza arba Sandomierzanin). Statybos darbus prižiūrėjo iš Vokietijos kilęs inžinierius ir Vilniaus pilininkas Ulrichas Hozijus (Ulrich Hosius). Langams aprėminti XVI a. pirmoje pusėje pirmą kartą panaudotas akmuo – konglomeratas iš netoli Vilniaus esančios Bistryčios. Grubus akmens paviršius buvo glaistomas ir polichromuojamas. Renesansinių rūmų interjerą papuošė naujos ištaigingos krosnys, sumūrytos iš įvairiaspalve glazūra dengtų koklių su augalinių motyvų ornamentika, mitologinėmis ir alegorinėmis būtybėmis, didaktinėmis scenomis bei Lietuvos, Lenkijos, valdančiosios Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos, Sforcų šeimos, Lietuvos didikų giminių heraldiniais ženklais. Grindys taip pat buvo išklotos spalvinga glazūra dengtomis keraminėmis plytelėmis. Nuo 1539 m. prie rūmų minimas sodas, o Bona Sforca buvo nurodžiusi įrengti laiptus, galinčius sodą sujungti su valdovės freilinų patalpomis. Pietinio korpuso vakarinės dalies planinė struktūra, sraigtinės laiptinės galinės patalpos sienoje įrengimas ir bokštelio su tualetu pristatymas leidžia daryti prielaidą, kad privatūs valdovo apartamentai tiek Aleksandro Jogailaičio, tiek ir Žygimanto Senojo laikais greičiausiai buvo pietinio korpuso vakarinio galo antrajame aukšte. Reprezentacinės salės galėjo būti trečiajame aukšte, jeigu jis tuo metu jau buvo pastatytas, arba antrojo aukšto pietinio ir rytinio korpusų kampe. Čia, greta laiptinės, yra didžiausia antrojo aukšto salė, kuri gali būti identifikuojama su iki XVII a. pradžios iškilmėms ir spektakliams naudojama „žemutinio aukšto“ reprezentacine sale. Greičiausiai tuo metu palei pietinį korpusą iš kiemo pusės atsirado atviros arkinės galerijos – ryškus itališkų renesansinių palazzo tipo rūmų ženklas.

 

Naujas Vilniaus rūmų plėtros etapas Renesanso epochoje siejamas su Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) vardu. 1544 m., Žygimantui Augustui ir jo žmonai Elžbietai Habsburgaitei atvykus į Vilnių, prasidėjo didelio masto rezidencijos ir kitų pagalbinių pastatų statybos darbai, kurie intensyviausiai vyko apie 1547–1548 metus. Šie darbai buvo pratęsti ir vėliau, nes statybos Vilniuje minimos bent iki 1553 metų. Pagrindinis Žygimanto Augusto tikslas buvo greta tėvams priklausiusių Senųjų rūmų (Aula regia antiqua) pasistatyti sau Naujuosius rūmus (Domus nova), kurie greičiausiai identifikuotini su šiaurės vakariniu korpusu. Taip Žygimanto Augusto pastatyti Naujieji rūmai turėjo baigti formuoti uždarą Didįjį reprezentacinį rezidencijos kiemą, o patys Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai tapti Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos reprezentacine rezidencija, siejama su šios dinastijos kilmės vieta. Žygimantas Augustas taip pat statėsi vasaros rezidenciją Viršupyje, turėjo planų rekonstruoti ir Trakų salos pilį.

 

Žygimanto Augusto vykdytoms statyboms Vilniuje vadovavo italų architektas, skulptorius bei akmentašys Džovanis Činis (Giovanni Cini) iš Sienos. Jis jau 1534 m. buvo pasirašęs sutartį dėl Vilniaus katedros atnaujinimo, o apie 1545 m. apsigyveno Vilniuje. Jam talkino brolis akmentašys Baltramiejus (Bartolomeo), kelerius metus Vilniuje dirbo galbūt flamandų kilmės architektas Frederikas Unšherfas (Frederik Unstherffe), jau minėtas mūrininkas Benediktas iš Sandomiro, architektas ir karo inžinierius Jobas Breitfusas (Job Breitfuss), tapęs ir Vilniaus pilininku bei visų valdovo statybų prižiūrėtoju. Vyriausiasis medžio darbų meistras buvo Martynas (Marcin) iš Lenkijos, o menių interjerus puošė, spėjama, iš Vengrijos atvykęs skulptorius Donatas (Donat). Įvairius tapybos darbus atliko ir salių frizus kūrė Vilniuje gyvenęs vokiečių kilmės meistras Erhartas Šveigeris (Erhard arba Gerhard Sweiger), čia taip pat dirbo kiti tapytojai – Gdansko vokietis Antonas Vydė (Anton Wiede), tikėtina, ir italas Džovanis da Montė (Giovanni da Monte). Interjero dekoro darbus prižiūrėjo vengras Mykolas (Mikolaj) iš Kežmaroko. Vilniuje dirbo ir daug vietinių Lietuvos bei Lenkijos amatininkų (baldžių, stalių, dailidžių, šaltkalvių ir kitų), taip pat auksakalių, ginkladirbių, šarvų dirbėjų, sodininkų, vandens sistemų ir kitų specialybių meistrų iš Italijos, Vengrijos, Čekijos, Vokietijos. Rūmų sienoms padengti naudoti brangūs audiniai, grindims grįsti smiltainis imtas vežti iš Livonijos ir Švedijos, metalų medžiaga ir dirbiniai – iš Lenkijos ir Austrijos, stiklas – iš Prancūzijos. Taip pat naudotas vietinis Bistryčios akmuo. Nemažai architektūrinių elementų fragmentų iš šio akmens rasta atliekant rūmų bei vadinamosios Šv. Onos ir Barboros bažnyčios, kurią Žygimantas Augustas statė kaip savo šeimos mauzoliejų, tyrimus.

 

Renesansiniai Žygimanto Augusto rūmai Vilniuje tapo ne tik politikos, administracijos, diplomatijos, bet ir kultūros bei meno centru, skleidusiu savo įtaką toli už Lietuvos sostinės ribų. Vilniaus rūmuose buvo sukauptos įspūdingos gobelenų, paveikslų, kitų dailės kūrinių, ginklų, šarvų, medžioklės trofėjų kolekcijos, didžiulė biblioteka, brangenybių rinkinys, kuriuo stebėjosi netgi popiežiaus pasiuntinys vyskupas Bernardas Bondžovanis (Bernardo Bongiovanni), pranešęs apie Vilniuje matytus Lietuvos ir Lenkijos valdovo turtus visai Europai. Rūmuose rinkosi Lietuvos Ponų taryba ir seimai, buvo redaguojami Lietuvos Statutai, saugomi Lietuvos Metrika ir valdovo bei valstybės iždas. Čia ne kartą lankėsi Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas (1490–1568), vėliau savo pusbroliui Žygimantui Augustui į Vilnių siuntęs paveikslų, ginklų, žirgų ir vyno.

 

Su šia didžiojo kunigaikščio rezidencija, kaip slapta įsimylėjusiųjų susitikinėjimo vieta, susijusi ir romantiška Žygimanto Augusto ir jo antrosios žmonos, Lietuvos didikės Barboros Radvilaitės, meilės istorija, prasidėjusi apie 1544 metais. Įsimylėjęs jauną kilmingą našlę Žygimantas Augustas sukėlė sumaištį valstybėje, tačiau nepaisant Lenkijos aukštuomenės ir savo tėvų norų, ją slapta vedė ir 1550 m. karūnavo Lenkijos karaliene. Deja, jaunoji karalienė mirė praėjus vos penkiems mėnesiams po karūnavimo, o visą gyvenimą jos gedėsiantis Žygimantas Augustas, kaip teigia legenda, rūmų sienas liepė išmušti juodu aksomu.

 

Po 1569 m. Liublino unijos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje tapo bendrų renkamų Lietuvos ir Lenkijos valstybės, nuo tada vadintos Abiejų Tautų Respublika, valdovų viena iš pagrindinių rezidencijų greta Krokuvos ir Varšuvos rūmų. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras (1576–1586) daugiau laiko leido karo žygiuose ir jo paties pastangomis vėlyvojo renesanso stiliumi rekonstruotoje Gardino pilyje. Tačiau Apaštalų Sosto pasiuntinį kardinolą Ipolitą Aldobrandinį (Ippolito Aldobrandini), netrukus tapusį popiežiumi Klemensu VIII (1592–1605) ir 1602 m. paskelbusį karalaitį Kazimierą šventuoju, priėmė ištaigingoje Vilniaus rezidencijoje, čia šaukė ir Vilniaus konvokacijas, arba Lietuvos seimus. Vilniaus pilyse XVI–XVII a. sandūroje minimas dirbęs italų mūrininkas Petras Peregrinas (Pietro Peregrino).

 

Paskutinis Vilniaus rūmų klestėjimo periodas siejamas su švedų kilmės Vazų dinastijos valdymo metais bei Žygimanto Vazos (1587–1632) ir Vladislovo Vazos (1632–1648) statybinėmis iniciatyvomis. Beje, būtent Vilniaus rezidencijoje 1562 m. surengtos Bonos Sforcos (1494–1557) ir Žygimanto Senojo jauniausios dukters Kotrynos Jogailaitės (1526–1583) ir Suomijos kunigaikščio bei būsimojo Švedijos karaliaus Jono III Vazos (1568–1592) vedybų iškilmės. Ištaiginga vedybų ceremonija Vilniaus katedroje, patrankų salvės, riterių turnyrai ir savaitę besitęsusios puotos žymėjo Vazų dinastijos kelio į Abiejų Tautų Respublikos sostą pradžią, o Švedija tapo Lietuvos ir Lenkijos sąjungininke kare su Livonija.

 

Po 1610 m. Vilniaus gaisro nukentėję rūmai iš pradžių greičiausiai buvo remontuojami ir dekoruojami šiaurietiškojo manierizmo stiliumi – tai liudija kai kurios tyrimų metu rastos architektūrinės detalės. Vazų vykdytas statybas prižiūrėjo Vilniaus pilininkas Piteris Nonhartas (Peter Nonhardt), čia dirbo architektas bei dailidė Vilhelmas Polis (Wilhelm Pohl). Prie rūmų remonto prisidėjo Lietuvos kancleris, didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Leonas Sapiega, o finansavimu rūpinosi Lietuvos didieji bei rūmų iždininkai, tarp jų ir Vazų dinastijai artimas Lietuvos rūmų, vėliau didysis iždininkas ir pakancleris Steponas Pacas, palikęs svarbų šaltinį apie tuo metu Vilniuje vykusius statybos darbus. Antrajame Vazų rezidencijos rekonstrukcijos etape, kuris greičiausiai buvo vykdomas nuo 1624 m kartu su Šv. Kazimiero koplyčios statyba, Vilniaus rūmai buvo papuošti ankstyvojo italų baroko formomis, kurias kūrė architektai, skulptoriai ir akmentašiai broliai Konstantas ir Jonas Tenkalos(Constantino Tencalla, Jacopo Tencalla), Romoje anksčiau dirbę su garsiuoju architektu Karlu Madernu(Carlo Maderno). Rūmų eksterjerui ir interjerui dekoruoti – langams aprėminti, portalams, židiniams, grindims – iš Švedijos, Belgijos, Nyderlandų, Italijos buvo gabenamas įvairių spalvų akmuo: smiltainis, kalkakmenis, marmuras. Rezidencijos lubas papuošė tapyti barokiniai plafonai, kuriems drobes kūrė, spėjama, flamandų kilmės dailininkas Kristijanas Melichas (Christian Melich), o rėmus drožė ir auksavo Gabrielius Lorencas (Gabriel Lorentz). Salės buvo papuoštos naujomis spalvingomis krosnimis, įsigyta naujų paveikslų, gobelenų, sukaupta užsienio valdovų portretų galerija. Vilniaus rūmai tapo ištaiginga barokine Vazų dinastijos valdovų rezidencija, kurioje buvo sprendžiami svarbūs Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos politikos, tarptautinių ryšių klausimai, priimamos delegacijos ne tik iš daugelio Europos, bet ir iš Artimųjų Rytų valstybių. 1636 m. čia buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje opera „Elenos pagrobimas“ (Il Rato di Helena), kuriai libretą parašė valdovo sekretorius Virdžilijus Pučitelis (Virgilio Puccitelli), o muziką greičiausiai sukūrė tuo metu Vilniuje dirbęs garsus italų kompozitorius ir kapelmeisteris Markas Skakis (Marco Scacchi). Rūmai tapo Baroko kultūros ir meno sklaidos centru, valdovų pasikviestų garsių menininkų paslaugomis naudojosi Lietuvos didikai, aukšti bažnyčios dignitoriai. Istorinės žinios ir radinių lokalizacija liudija, kad Vazų laikais reprezentacinių salių traktas su antikameromis ir audiencijų sale buvo įrengtas trečiajame pietų korpuso aukšte – piano nobile. Valdovų vyrų apartamentai buvo vakariniame, o moterų – rytiniame korpusuose. Prie Katedros pastatyta Šv. Kazimiero koplyčia, šio šventojo relikvijų pagerbimo vieta, kartu tarnavo ir kaip rūmų koplyčia, jos antrojo aukšto galerija buvo sujungta su rūmais. Archeologinių tyrimų duomenimis, šiariniame rūmų korpuse buvo įkurta virtuvė.

 

1655 m. Vilnių užėmė Maskvos ir kazokų kariuomenė, kuri šešerius metus čia šeimininkavo. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai buvo sudeginti, apgriauti, nusiaubti ir išplėšti. Jie nebuvo suremontuoti ir daugiau niekada nebetarnavo kaip Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencija, nors Lietuvos bajorija nuolat reikalavo rūmus atkurti ir siekė, kad trečdalį laiko bendras Lenkijos ir Lietuvos valdovas galėtų praleisti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Taigi net apgriauti rūmai išsaugojo simbolinę prasmę ir praktinę reikšmę senajai Lietuvos valstybei funkcionuoti. XVIII a. rūmuose apsigyveno miestiečiai ir neturtingi bajorai, o pačioje šimtmečio pabaigoje buvo planų juose įkurdinti valstybės komisijas. Padalijus Abiejų Tautų Respubliką, viltis, kad istorinė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija kada nors atgaus savo spindesį, nebebuvo puoselėjama. XVIII–XIX a. sandūroje, carinės Rusijos administracijai skatinant, rūmai nugriauti kaip sunaikintos valstybės regimas simbolis, tos valstybės valdovų buvusi rezidencija ir administracinis centras. Suvokiant rūmų, kaip sunaikintos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Abiejų Tautų Respublikos simbolio istorinėje Lietuvos sostinėje, svarbą, labai reikšmingas faktas yra tas, kad per visą XIX a. ir netgi XX a. pradžioje dailininkai romantikai – nuo Pietro de Rosio (Pietro de Rossi), Karolio Račinskio (Karol Raczyński), Juozapo Jurgio Ozemblovskio (Józef Jerzy Oziembłowski), Marcelio Januševičiaus (Marceli Januszewicz), taip pat nežinomų dailininkų iki pat Juozapo Kamarausko – dažnai vaizdavo Vilniaus katedrą iš pietų pusės kartu su tuomet nebeegzistavusiais Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais, siedami juos su Gediminaičių-Jogailaičių dinastija. Rūmus prisimindavo ir rašytojai romantikai, istorikai Teodoras Narbutas (Teodor Narbutt), Juzefas Ignacas Kraševskis (Józef Ignacy Kraszewski), Mykolas Balinskis (Michał Baliński), Mykolas Homolickis (Michał Homolicki), prelatas Janas Kurčevskis (Jan Kurczewski) bei kiti autoriai.

 

 

Sporadiški Vilniaus pilių teritorijos tyrimai buvo atliekami jau nuo XX a. pradžios, o Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija labiau susidomėta amžiaus pabaigoje. Jau 1983 m. buvo kilusi idėja atkurti renesansinius rūmus bei juose įrengti nacionalinę dailės galeriją. Nuoseklūs rūmų teritorijos tyrimai pradėti kartu su Lietuvos išsilaisvinimo iš sovietinės imperijos judėjimu 1987 metais. Tyrimus iš pradžių vykdė Paminklų restauravimo ir projektavimo institutas, vėliau – Lietuvos istorijos institutas, o nuo 1993 m. specialiai įkurta institucija – Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“. Kompleksinių – archeologinių, architektūrinių, istorinių, menotyrinių – tyrimų programai ilgus metus vadovavo archeologai habil. dr. Vytautas Urbanavičius ir dr. Albinas Kuncevičius, architektas dr. Napaleonas Kitkauskas, meno istorikas Stasys Samalavičius, vėliau – archeologas ir geologas Eduardas Kauklys. Archeologinius tyrimus atliko Gintautas Striška, Gediminas Gendrėnas, dr. Gintautas Rackevičius, Egidijus Ožalas, Povilas Blaževičius, Ėrika Striškienė, dr. Daiva Steponavičienė ir kiti. Vykdant tyrimus, būta įvairių Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties idėjų, mąstyta apie galimybę čia įkurdinti Lietuvos Respublikos Prezidento rūmus. 1999 m. tuometis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys Kultūros ministerijos prašymu parengė pirmąsias Valdovų rūmų pritaikymo gaires, kuriose buvo pristatyta Valdovų rūmų, kaip polifunkcinės kultūrinės, reprezentacinės, muziejinės, edukacinės institucijos, vizija. 2000 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo įstatymą, o po metų Lietuvos Vyriausybė savo nutarimu patvirtino Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepciją. Valdovų rūmų atkūrimo projektavimo darbų konkursą laimėjo Projektavimo ir restauravimo instituto architektų grupė, vadovaujama architekto Rimo Grigo (iki 2008 m.) ir architekto Ričardo Bitovto (nuo 2008 m.), kurie tapo Valdovų rūmų atkūrimo projekto vadovais. Projekto koordinatoriumi paskirtas architektas Audronis Katilius, o tapti moksliniu vadovu pakviestas ilgametis Vilniaus pilių ir rūmų tyrinėtojas dr. N. Kitkauskas. Istorinių interjerų atkūrimo projektavimo darbus koordinavo architektė Vida Povilauskaitė, prie ekspozicijų įrengimo dirbo architektė Rūta Klimavičienė bei dizaino specialistas Jonas Gerulaitis. Šios grupės parengto Rūmų atkūrimo projekto pagrindinė idėja – maksimaliai išsaugoti ir eksponuoti išlikusias rūmų liekanas, atskirti jas nuo atkuriamų erdvių, taip pat, kiek įmanoma, atkurti autentiškas rūmų patalpas, reprezentacinius istorinius interjerus, atspindinčius svarbiausias rezidencijos gyvavimo epochas – Gotiką, Renesansą ir ankstyvąjį Baroką, sukurti tinkamas ir patogias sąlygas ekspozicijoms įrengti, gausiems radiniams rodyti, lankytojams priimti, kultūros renginiams organizuoti, valstybei reprezentuoti.

 

Statybos darbams buvo pasitelktas Panevėžio statybos trestas, kartu su projektuotojais ir tyrinėtojais sukūręs specialią įmonę „Vilniaus papėdė“, vadovaujamą direktoriaus Aloyzo Bertašiaus. Valdovų rūmų atkūrimo darbų užsakovo funkcijoms vykdyti buvo įsteigta Vilniaus pilių direkcija, vadovaujama direktoriaus Sauliaus Petro Andrašūno. 2002 m. Kultūros ministerija Lietuvos dailės muziejui (dabar Lietuvos nacionalinis dailės muziejus) pavedė parengti atstatomų Valdovų rūmų interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms bei edukacinėms funkcijoms programą, o 2005 m. ir ją įgyvendinti. 2003 m. buvo pristatyti ir patvirtinti Romualdo Budrio, Vytauto Balčiūno, dr. Vydo Dolinsko ir Aleksandro Kulikausko parengti šios programos metmenys. Programai plėtoti, išsamiems ekspozicijų planams rengti ir jiems įgyvendinti, būsimos Rūmų institucijos veiklos gairėms numatyti muziejuje 2004 m. buvo įkurtas specialus skyrius, vėliau reorganizuotas į filialą, kuriame pradėjo dirbti ilgamečiai Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai Remigijus Černius, Daiva Mitrulevičiūtė, Dalius Avižinis ir kiti.

 

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, o vėliau Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu visiems Valdovų rūmų atkūrimo darbams koordinuoti buvo suburta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisija, kuriai nuo 2006 m. vadovavo kadenciją baigęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Komisija į pagalbą pasitelkė kelias dešimtis kompetentingiausių Lietuvos ir užsienio ekspertų – dailės istorikų, architektų, restauratorių, istorikų, muziejininkų. Didžiausią konsultacinę pagalbą atkuriant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus, rengiant jų ekspozicijas suteikė Lietuvos istorikai, dailės istorikai, muziejininkai, restauratoriai dr. Edmundas Rimša, prof. habil. dr. Eugenija Ulčinaitė, habil. dr. Rūta Janonienė, prof. habil. dr. Mečislovas Jučas, dr. Ieva Kuizinienė, prof. habil. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė, habil. dr. Jūratė Trilupaitienė, dr. Jūratė Senvaitienė, Dalia Valujevičienė, Rimvydas Derkintis, dailininkas Arvydas Každailis ir daugelis kitų, taip pat lietuvių išeivijos kultūrininkai prof. habil. dr. Paulius Kęstutis Žygas, dr. Ramūnas Kondratas, Beatričė Kleizaitė-Vasaris, kolegos iš Lenkijos, Italijos, Vokietijos: prof. habil. dr. Janas Ostrovskis (Jan Ostrowski, Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktorius), prof. habil. dr. Andžejus Rotermundas (Andrzej Rottermund, Varšuvos karališkosios pilies direktorius), dr. Markas Borela (Marco Borella, Feraros Este pilies direktorius), prof. habil. dr. Dirkas Syndramas (Dirk Syndram, Dresdeno rezidencinės pilies direktorius), taip pat prof. habil. dr. Ježis Lileika (Jerzy Lileyko), dailės istorikai Ježis T. Petrusas (Jerzy T. Petrus), Kšyštofas Čyževskis (Krzysztof Czyżewski), Stanislava Link-Lenčovska (Stanisława Link-Lenczowska), habil. dr. Kazimežas Kučmanas (Kazimierz Kuczman), Piotras Jacekas Jamskis (Piotr Jacek Jamski), dr. Meinolfas Zymeris (Meinolf Siemer), architektas restauratorius Piotras Stempienis (Piotr Stępień) ir daugelis kitų. Nuo 2002 m. buvo itin suintensyvintos istorijos šaltinių paieškos Lietuvoje ir užsienyje, tęsti archeologiniai ir architektūriniai tyrimai, kasmet sukaupiant labai vertingos medžiagos, kuri leido ne tik koreguoti, bet ir iš esmės perrašyti Lietuvos ankstyvosios mūro architektūros, Gotikos, Renesanso, ankstyvojo Baroko istoriją, naujai pažvelgti į valdovo dvaro gyvenimo, kultūros raidą.

 

Valdovų rūmų atkūrimo programų vykdytojams labai aktyviai talkino 2000 m. įkurtas visuomeninis Valdovų rūmų paramos fondas, vadovaujamas Algirdo Vapšio, Edmundo Kulikausko ir Indrės Jovaišaitės. Fondas ne tik telkė Lietuvos visuomenės ir išeivijos lėšas Valdovų rūmams atkurti, bet ir pagal galimybes propagavo Rūmų atkūrimo idėją, rengė įvairias viešas akcijas, rėmė Valdovų rūmų leidybą, radinių restauravimą, parodas, edukacinius renginius. 2005 m. fondas pradėjo kaupti autentiškus meno kūrinius bei istorijos vertybes atkuriamų Valdovų rūmų interjerui.

 

2002 m. gegužės 10 d. oficialiai pradėjus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo darbus buvo nuspręsta, kad Rūmų atkūrimas taps vienu iš svarbiausių Lietuvos tūkstantmečio programos akcentų, savitu paminklu Lietuvos tūkstantmečiui. Šios viltys ir intensyvūs įvairių specialistų darbai darbai pasiteisino: 2009 m., minint Lietuvos tūkstantmetį, įvyko simbolinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atidarymas, kuriame dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, kadenciją baigęs Prezidentas A. Brazauskas ir dar 14 valstybių, Baltarusijos, Danijos, Estijos, Gruzijos, Islandijos, Latvijos, Lenkijos, Norvegijos, Rusijos, Suomijos, Švedijos, Ukrainos, Vatikano ir Vokietijos, vadovai.

 

2013 m. liepos 6 d., dalyvaujant Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, lankytojams buvo iškilmingai atverta pirmoji atkurtųjų rūmų dalis, o metų pabaigoje čia vyko svarbiausi reprezentaciniai ir kultūriniai Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginiai, tarp jų ir Rytų partnerystės viršūnių susitikimai.

 

2018 m., Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga Prezidentė D. Grybauskaitė rūmuose surengė užsienio valstybių vadovų ir kitų garbių svečių priėmimą, vėliau kartu su Lietuvos Prezidente muziejuje apsilankė ir Florencijos tapybos parodą apžiūrėjo Italijos Respublikos Prezidentas Serdžas Matarela (Sergio Mattarella).

 

Tų pačių 2018 m. liepos 6-ąją, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, dalyvaujant Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui, buvo surengtos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimo pabaigtuvių iškilmės, o visos muziejaus erdvės atvertos lankytojams.

 

Valdovų rūmų muziejaus kolektyvas džiaugiasi ir didžiuojasi, kad atkurtoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų istorinė rezidencija vėl tapo Lietuvos valstybės ilgaamžės tradicijos simboliu ir nacionalinio pasididžiavimo objektu, reikšmingu pilietinio auklėjimo, istorinės savimonės ugdymo, kultūrinio paveldo aktualinimo, valstybės reprezentavimo ir turizmo informacijos sklaidos centru ir muziejinės infrastruktūros dėmeniu, o pats muziejus įsitvirtino kaip svarbus Lietuvos sostinės kultūrinio gyvenimo centras. Lietuvos valdovų rūmų Vilniuje atkūrimas visuomenės suvokiamas kaip tautinei savimonei ir istorinei atminčiai svarbaus Lietuvos suverenumo ir Vilniaus – valstybės istorinės sostinės – atpažinimo ženklo sugrąžinimas, istorinės tiesos restitucija, istorinio miesto centro urbanistinio audinio regeneravimas, tradicinių bei šiandieninių Lietuvos europinių ryšių aktualinimas.

 

 

Šiandien muziejus lankytojams siūlo keturis teminius ekspozicinius maršrutus, kuriuose supažindinama su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste kaip daugiataute lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, žydų, totorių, karaimų ir kitų tautų valstybe, jos istorinėmis ir ir kultūrinėmis tradicijomis, pristatomi išlikę įvairių laikotarpių autentiški mūrai, unikalūs archeologiniai radiniai, atkurti istoriniai gotikiniai, renesansiniai ir barokiniai interjerai, ginkluotės kolekcija, rūmų kasdienybė, muzikinė kultūra, o muziejaus parodų centre rengiamos nacionalinės ir tarptautinės parodos.

 

Du pagrindiniai (I ir II) muziejaus lankymo maršrutai sumanyti kaip tam tikras vientisas ekspozicinis derinys, leidžiantis susidaryti išsamų ir nuoseklų įspūdį ne tik apie Valdovų rūmų raidą, istorinę paskirtį, bet ir apie senosios Lietuvos valstybės, jos kultūros istoriją, tradicinius europinius politikos bei meno ryšius. Abu maršrutai, skirtingi savo eksponatų pobūdžiu, įrengimo ir informacijos pateikimo metodika, vienas kitą papildo ir yra savaime suprantamas duetas tose Europos šalyse, kuriose istorinės rezidencijos per amžius nukentėjo, buvo daugiau arba mažiau rekonstruojamos ir prarado savo istorinius rinkinius, tačiau siekia kompensuoti šias netektis ir pateikti visavertį miesto, krašto, valstybės, jos vadovų bei visuomenės raidos paveikslą. Tai per du pasaulinius karus ypač nukentėjusiai Vidurio Europai itin būdingas ekspozicinis derinys, tačiau nesvetimas ir panašų likimą išgyvenusioms Vakarų Europos rezidencijoms, kuriose norima įrengti muziejinio pobūdžio kultūros, švietimo, turizmo objektus.

 

Kiti du atkurtų Valdovų rūmų lankymo maršrutai yra papildomi, teminiai. III maršrutas skirtas didžiųjų kunigaikščių pilies ir rūmų įtvirtinimams bei ginkluotės kolekcijai, rezidencijos buities ir muzikinio gyvenimo didaktinei ekspozicijai su daugiafunkce sale įvairiems kultūros ir edukacijos renginiams, konferencijoms, seminarams, valstybės reprezentaciniams renginiams organizuoti.

 

IV maršrutas yra tarptautinius standartus atitinkantis laikinųjų nacionalinių ir tarptautinių parodų centras, pristatantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio lituanistinį ir bendrą Europos paveldą, Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose esančias vertybes. Šio maršruto ekspozicinės erdvės išdėstytos šiaurės vakarų korpuso vakarinėje dalyje virš rūsyje esančios III maršruto ginklų, šaudmenų, šarvų ekspozicijos.

 

 

 

Muziejaus rinkiniai formuojami atsižvelgiant į istorines paveldo išsaugojimo realijas, numatytas institucijos funkcijas ir ekspozicijų pobūdį. Muziejaus rinkinių ir didaktinių ekspozicijų pagrindą sudaro gausūs ir įvairūs radiniai (iš viso – daugiau nei 300 tūkstančių vienetų), 1987–2009 m. sukaupti Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“. Tai visos Europos mastu retas kompleksinis vienos teritorijos, vieno svarbaus nacionalinio objekto archeologinių radinių rinkinys. Viena iš vertingiausių ir įspūdingiausių radinių kolekcijų yra XV–XVII a. koklių rinkinys, kuriam gausumu ir įvairumu neprilygsta jokia kita analogiška kolekcija Europoje. Per atliekamus tyrimus surastos architektūrinės detalės tapo Rūmų eksterjero ir interjero dekoro atkūrimo pagrindu. Istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicijai sukurti Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje nuo 2003 m. buvo pradėtas formuoti istorinių baldų, gobelenų, paveikslų, kitų Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko epochų vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, lituanistinių vertybių rinkinys. Šios vertybės, atsižvelgiant į atkuriamų Rūmų interjerų stilistiką ir funkcinę paskirtį, buvo įsigytos už valstybės biudžeto ir Valdovų rūmų paramos fondo aukotojų lėšas, taip pat gautos kaip vertingos dovanos. Tarp interjerų ekspozicijai sukauptų kūrinių savo verte išsiskiria XV–XVII a. itališkų, prancūziškų, vokiškų baldų rinkinys, XVI–XVII a. gobelenų kolekcija su unikaliu Žygimanto Augusto herbiniu gobelenu, Lietuvos, Lenkijos ir Saksonijos bendro valdovo Augusto Stipriojo stiklo taurių, taip pat lituanistinių knygų bei žemėlapių rinkinys.