Diržo krepšys

 

 

Atliekant miestų archeologinius tyrimus diržo krepšių aptinkama santykinai mažai. Paprastai jie sudaro vos kelis procentus visų odinių radinių, kai apavo liekanos – apie 80 procentų ar daugiau. Tai aiškinama šių dirbinių susidėvėjimo ypatumais. Manoma, kad Viduramžiais vienas žmogus per metus vidutiniškai sunešiodavo apie keturias avalynės poras, net ir vaikščiodamas minkšta – negrįsta – danga. Na, o vienas diržo krepšys, jei pasisekdavo, tarnaudavo visą gyvenimą. Ši aplinkybė galėjo lemti ir tai, kad gaminant šiuos dirbinius dažnai buvo įdedama kur kas daugiau pastangų ir kruopštaus darbo, naudojamos kokybiškesnės medžiagos nei siuvant apavą. Daugelis diržo krepšių buvo puošiami taikant įvairias technikas, o žvelgiant į Lietuvos archeologinę medžiagą, dekoruotos avalynės pasitaiko itin retai. Įdomus dalykas, kad visi diržo krepšiai – individualūs: nėra dviejų visiškai vienodų, nors bendros gamybos tendencijos vis dėlto pastebimos. Jos atsispindi pasikartojančiose dirbinių formose, konstrukcijoje ir puošybos detalėse.

Pristatomas diržo krepšys buvo surastas 2007 m. atliekant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato archeologinius tyrimus. Diržo krepšys keturkampio formos, dviejų skyrių, su vidine kišenėle. Jo karkasas sudarytas iš vieno odos gabalo, kurį dviejose vietose sulenkus, suformuota dirbinio priekinė ir nugarinė dalys bei viršutinis išorinis atvartas. Šonuose buvo prisiūti dirbinio talpą padidinantys įdurai. Krepšio priekinės dalies viršus apsiūtas sulenkta odine juostele. Šis konstrukcinis elementas turėjo apsaugoti nuo išsitampymo bei nusidėvėjimo dirbinio kraštą, naudojant patirdavusį didžiausias apkrovas. Diržo krepšio vidinė erdvė dvigubos pertvaros padalyta į du skyrius. Vidinė kišenėlė prisiūta tarp pertvaros ir nugarinės krepšio dalies. Kišenėlė sudaryta iš dviejų atskirų – pagrindinės ir nedidelės trikampio formos – detalių. Toks konstrukcinis sprendimas greičiausiai buvo priimtas neturint vieno reikiamo dydžio odos gabalo, iš kurio būtų galima išpjauti visą kišenėlę. Dėtuvės viršutinis atvartas – netaisyklingos trapecijos formos, apatinis jo kraštas reljefinis, su dviem įpjovomis. Šis atvartas – dvigubas, dubliuotas plonesne oda nei išorinė jo dalis. Atvartas, skirtas kišenėlei uždengti, yra panašios formos, tačiau viengubas. Diržo krepšio detalėms sujungti naudotos bent kelių skirtingų tipų siūlės. Visas diržo krepšys pasiūtas iš itin vertintos ožkos odos, tik dvi vidinės pertvaros detalės, kurios išorėje nebuvo matomos, išpjautos iš galvijų odos. Oda išdirbta augalinio rauginimo būdu.

Krepšys puoštas taikant įvairias technikas, tokias kaip dekoratyvinės siūlės su įpjova, aplikacija, siuvinėjimas, ornamento įspaudimas ir figūrinis pjaustymas diržo krepšio atvartų apatinio krašto reljefinei linijai suformuoti. Dekoruotos tos dirbinio dalys ir detalės, kurios buvo matomos jį naudojant: priekinė dalis bei atvartai. Priekinė diržo krepšio dalis ir viršutinis atvartas dekoruoti siūlėmis su įpjova. Šios siūlės kiek skiriasi. Vienu atveju įpjautas viršutinis odos sluoksnis ir sudurtine siūle buvę susiūti abu įpjovus sudarę kraštai, kitu atveju prasiūtas tik vienas kraštas. Pirmasis dekoratyvinės siūlės tipas taikytas krepšio priekinės dalies, antrasis – viršutinio atvarto puošybai. Dirbinio išvaizda buvo pagerinta ir apipavidalinimo siūlėmis. Šis siūlių tipas naudotas visose dirbinio išorėje matomose detalių sujungimo vietose. Tokios siūlės vertinant vizualiai buvo labai panašios į dekoratyvines siūles su įpjova ir sudarė vientisą dekoratyvinę kompoziciją. Krepšio priekinė dalis puošta įsiuvine aplikacija. Lašo formos odinė detalė įsiūta į priekinės dalies odoje padarytą tokios pat formos išpjovą. Pati aplikacijos detalė buvo išsiuvinėta susipynusių augalinių motyvų ornamentu. Kišenėlės atvartas puoštas negiliai įspaustu ornamentu: pakraščiuose įspaustos atvarto formą atkartojančios linijos, o centre matomas augalinių motyvų ornamentas, atkartojantis aplikacijos detalės puošybą.

Diržo krepšys buvo užsegamas metaliniu užsegimu, kurį sudarė viršutinė (neišlikusi) dalis su strypeliu ir apatinė dalis – plokštelė su kilpele, prikniedyta diržo krepšio priekinėje dalyje trimis kniedėmis. Sprendžiant iš likusios išpjovos formos, viršutinė užsegimo dalis turėjusi būti balandžio pavidalo – tą patvirtina ir dr. Eugenijaus Svetiko, archeologo, tyrinėjusio šiuos dirbinius, pateiktas diržo krepšių metalinių detalių tipologinis skirstymas. Diržo krepšio viršuje buvo pritvirtinti du jam pakabinti skirti apkalai su kilpelėmis (vieno jų išlikusi tik dalis). Kiekvieną pakabinimo apkalą sudarė išorinė detalė su kilpele ir vidinėje atvarto pusėje pritvirtinta pailga plokštelė. Apkalų išorinių detalių galai puošti įkartomis. Visos metalinės detalės pagamintos iš vario lydinio.

Įdomu tai, kad pagrindinis užsegimo apkalas yra santykinai dailiai išpjautas. Tikėtina, kad jis buvo nuimtas nuo odinės dirbinio dalies ketinant jį panaudoti kitam gaminiui. Tačiau tokiu atveju kyla klausimas, kodėl nebuvo paimtas visas apkalų komplektas? Viena iš galimų interpretacijų tokia, kad diržo krepšys galėjo tapti vagystės objektu: galbūt buvo pasisavintas krepšio turinys ir puošniausia jo dalis – užsegimo apkalas, o likusios dalys išmestos. Panašių atvejų užfiksuota ir atliekant Viduramžių urbanistinių paminklų archeologinius tyrimus kituose Europos miestuose – diržo krepšiai dažniausiai randami tušti ir apgadinti. Tai leidžia daryti prielaidą, kad tokie radiniai gali būti susiję su vagystėmis ar plėšikavimu ir atspindi tuometę socialinę realybę.

 

Kiti diržo krepšiai, surasti atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, jau pristatyti „Savaitės eksponato“ skiltyje:

https://www.valdovurumai.lt/lt/savaites-eksponatai/i/679/dirzo-krepsys/