Publikuota 20251006
Aktualu iki 2025-10-12
XVI a.
Kėnio mediena
Rėmelio skersmuo – 14,5 cm, veidrodėlio skersmuo – 8 cm, centre suformuotos skylutės skersmuo – ~ 0,6 cm, rėmelio storis – 0,8–1 cm
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. Md 117.
Konservavo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 84/239 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Medžio rūšies tyrimus atliko dr. Rūtilė Pukienė, tyrimo Nr. LIG-16-6 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Pristatomas Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje aptiktas veidrodėlio rėmelis – tai neeilinis archeologinis radinys, menantis XVI amžių. Šis radinys išsiskiria ne tik tuo, kad yra vienintelis aptiktas šio laikotarpio veidrodėlis, bet ir tuo, kad yra vienas iš didžiausių turimoje veidrodėlių rėmelių kolekcijoje su ryškiai suformuotu profiliu. Rėmelis tekintas iš kėnio medienos. Nors išliko šiek tiek mažiau nei pusė dirbinio, tačiau net ir tokio fragmento užtenka veidrodėlio pavidalui atkurti: jis buvo apskritas, 14,5 cm skersmens, su 8 cm skersmens atspindinčia dalimi viduryje, palei kraštą turėjo įgaubtą 2,6 cm pločio juostą, o pačiame rėmelio centre – nedidelę skylutę, kurios paskirtis galėjo būti techninė arba puošybinė.
Iš pirmo žvilgsnio veidrodis – mums įprastas kasdienybės objektas, naudotas grožio ar higienos reikmėms. Valdovų rūmų aplinkoje veidrodėlių rėmeliai randami jau nuo XIV amžiaus. Tačiau į veidrodžio paskirtį galima žvelgti ir gerokai plačiau: jis neatsiejamas ir nuo kultūrinių bei simbolinių, tokių kaip apsauga nuo blogio, reikšmių, gana giliai įsiliejusių ir į vilnietišką savimonę.
Nuo senų laikų veidrodis žmonių vaizduotėje turėjo ne tik praktinę, bet ir sakralinę bei apsauginę funkciją. Graikų mitologijoje veidrodinis paviršius – tai ginklas prieš antgamtinį blogį. Įtaigiausiai atspindinčio paviršiaus galia aprašoma mite apie Persėją ir gorgonę Medūzą, kurios žvilgsnis paversdavo žmones akmenimis. Persėjas iš deivės Atėnės gavo poliruotą varinį skydą, kurį naudojo norėdamas apsisaugoti nuo mirtį nešančio žvilgsnio.
Ši simbolinė apsauginė veidrodžio funkcija keliavo per amžius ir įsitvirtino įvairiose Europos kultūrose. Viduramžiais ir vėlyvesniais laikais veidrodis, ypač pašventintas bažnyčioje, buvo laikomas galingu apsaugos nuo blogio įrankiu. Ne išimtis – ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. XV–XVI a. sostinėje Vilniuje veidrodis jau buvo daugiau nei tik kasdienybės atributas: jis buvo suprantamas ir kaip dvasinis skydas.
Šis veidrodžio apsaugos nuo blogio vaizdinys turėjo įtakos legendų apie mitinį padarą baziliską atsiradimui ir įgavo ypatingą reikšmę XVII–XVIII a. Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų folkloro tradicijoje. Apie Vilniaus miesto gynybinės sienos bastėjoje gyvenusį Baziliską turbūt girdėjo ne vienas.
Viduramžių bestiariumuose baziliskas – mitinis roplys, gyvačių karalius, chimera su gaidžio galva. Jis garsėjo savo mirtinu žvilgsniu ir viską naikinančiu nuodingu kvėpavimu. Jį nugalėti galėjo tik maža žebenkštis, ėdanti rūtas, bei gaidžio giedojimas. Mūsų kraštuose įrankiu kovojant su bazilisku XVII a. tapo ne tik rūtos, bet ir veidrodis. Detaliausiai šio mito raidą yra išnagrinėjęs dr. Pavel Lavrinec.
Pirmiausia pasakojimai apie veidrodinio paviršiaus galią prieš mirtį nešantį pabaisos žvilgsnį XVI a. pabaigoje atsirado Varšuvoje. Vėliau istorijos apie baziliską pasiekė ir Vilnių. Tačiau pirminiame pasakojime Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) valdymo laikais požemyje apsigyvenusi pabaisa buvo nužudyta keturiais rūtų ryšuliais. Vėliau šios dvi istorijos apie Varšuvos ir Vilniaus baziliskus susiliejo. Kiek vėliau Lietuvos istorikas Teodoras Narbutas, remdamasis neva išlikusiu rašytiniu šaltiniu, rašė, kad Vilniaus bastėjos rūsiuose gyvenęs baziliskas buvo nužudytas ne rūtomis, o veidrodžiu, pritaisytu ant drąsaus plėšiko nugaros.
Pamažu istorija apie Vilniaus baziliską mūsų mieste išpopuliarėjo, atsirado įvairių pasakojimo variacijų ir chronologijos ribos išnyko. Dar ir šiandien ši legenda tebėra gyva literatūroje, mene, populiariojoje kultūroje. Todėl šis Vilniaus Žemutinėje pilyje rastas XVI a. veidrodėlio rėmelis, kurio istorija siekia Žygimanto Augusto laikus, yra ne tik vertingas archeologinis dirbinys, liudijantis to meto kasdienybės kultūrą, bet ir simbolinis artefaktas, leidžiantis pažvelgti į mitologines veidrodžio reikšmes, kurias mūsų protėviai jam suteikė. Jie tikėjo, kad tai dvasinės apsaugos priemonė nuo blogio, netgi tokio, kaip mirtį nešančio bazilisko žvilgsnis.
Daugiau informacijos apie veidrodėlių rėmelius galima rasti čia:
Medžiagą parengė Irena Kaminskaitė, dr. Rūtilė Pukienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Naudota literatūra
Lavrinec P. „Rola Uniwersytetu Stefana Batorego w przekazaniu podania o wileńskim bazyliszku“, in: Literatūrų ir kalbų funkcionavimas Lietuvoje: lietuvių-lenkų moksliniai ir kultūriniai ryšiai, Vilnius, 2014, p. 66–75.
Lavrinec P. „Tikroji Vilniaus Bazilisko istorija“, in: Gyvūnas – žmogus – robotas, Vilnius, 2019, p. 83–87, 93.
Kaminskaitė I. „XII–XVII a. mediniai dirbiniai Vilniaus Žemutinėje pilyje“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, sudarė L. Glemža, Vilnius, 2007, p. 195–239.
Kunas N. Senovės Graikijos legendos ir mitai, Vilnius, 2022, p. 124–128.
