Lošimo kauliukas

 

Viduramžiais dramblio kaulas buvo laikomas itin vertinga medžiaga. Kartais jo vertė buvo net didesnė nei aukso ar brangakmenių. Nors tikras dramblio kaulas buvo gaunamas iš šio žinduolio ilčių, nuo XII a. naudotos ir kitų gyvūnų, pavyzdžiui vėplio, iltys. Ši reta organinė žaliava, su kuria lengva dirbti, buvo labai geidžiama dėl savo švytinčio, šilkinio balto paviršiaus, primenančio žmogaus odą. Ankstyvaisiais Viduramžiais buvo galima įsigyti tik afrikinio dramblio kaulų, nes prekybos keliai į Indiją dar nebuvo populiarūs. Be to, prekybos kelius sutrikdė arabų užkariavimų bangos, o „baltasis auksas“ vėl tapo prieinamas tik VIII a. pabaigoje – ir tik labai mažais kiekiais. Šis trūkumas buvo kompensuojamas perdirbant dramblio kaulo dirbinius, dažniausiai paveldėtus iš vėlyvojo Antikos laikotarpio. Nuo XIV a. dramblio kaulas vis dažniau imamas naudoti dėl gaunamo didelio jo kiekio – drožiami ir raižomi įvairūs puošybiniai reljefai, mažos statulėlės, prabangūs daiktai. XVI–XVIII a. šios medžiagos meniniai kūriniai buvo paklausūs tarp turtingųjų, juos mielai pirkdavo ir kolekcionuodavo.

Azartiniai lošimai yra viena seniausių žmonijos veiklų, tą liudija įrašai ir radiniai, aptikti senovės Egipto, Mesopotamijos, Kinijos kapuose bei kitose archeologinių tyrimų vietose. Lošimai buvo reglamentuoti, tai reiškė, kad senovės Kinijos ir Romos įstatymai juos griežtai ribojo, kaip ir žydų Talmudas, islamas ir budizmas, o senovės Egipte užkietėję lošėjai galėjo būti nuteisti priverstiniams darbams karjeruose. Azartinių lošimų kilmė siejama su būrimu: mesdamas pažymėtus pagaliukus, kaulus ar kitus daiktus bei interpretuodamas jų rezultatą, žmogus siekė sužinoti ateitį ir dievų ketinimus. Senajame Testamente yra daug nuorodų į burtų metimą turtui pasidalyti. Biblijoje tokiu pavyzdžiu galima laikyti Nukryžiavimo sceną, kai sargybiniai meta burtus dėl Jėzaus drabužio. Epizodas minimas visose keturiose Evangelijose ir šimtmečius buvo kovotojų su azartiniais lošimais simboliu. Šis siužetas matomas XVI a. vieno žymiausių italų tapytojo Andrėjos Solarijos (Andrea Solario) paveiksle „Nukryžiavimas“.

Žaidimo lošimo kauliukais siužetas neretai aptinkamas XVII–XVIII a. dailininkų Džuzepės Marijos Krespio (Giuseppe Maria Crespi), Valenteno de Bulonio (Valentin de Boulogne), Piterio Kvasto (Pieter Quast), Davido Tenirso Jaunesniojo (David Teniers II) ir Nikola Turnjė (Nicolas Tournier) kūriniuose.

Iš žymių Lietuvos istorijos veikėjų biografijų žinoma, kad nemažai lošdavo, tik kortomis, Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. XVIII a. antroje pusėje Vilniuje dirbęs vokiečių mokslininkas Georgas Forsteris (Georg Forster) viename laiške rašė, kad didelius turtus turėjęs vyskupas pralošęs apie 30 000 auksinų ir dėl to skolindavęsis pinigų net iš savo tarnų.

Eksponatą rasite I maršrute, 15 salėje („Rūmų nusiaubtis ir apleistis XVII a. viduryje – XVIII a.“), 15.5 vitrinoje.