Žygimanto Senojo Lietuvos pusgrašis

 

Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis (1506–1548) nukaldino dviejų nominalų lietuviškų monetų: pusgrašių ir grašių. Pusgrašiai kaldinti kasmet nuo 1509 iki 1529 m., o grašiai, pirmosios lietuviškos stambaus nominalo monetos, – 1535–1536 metais. Pastarieji pinigai kaldinti tik metus dėl to, kad buvo skirti Lietuvos karo su Maskva išlaidoms padengti – samdytiems kariams ir iš Lenkijos atvykusiai kariuomenei sumokėti. Smulkiausios vertės monetų (denarų) valdovas nekaldino, manoma, kad dėl to, jog pakankamą jų kiekį (iki 50 mln. vnt.) buvo išleidęs jo brolis, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras Jogailaitis (1492/1501–1506).

Pristatomas eksponatas yra Žygimanto Senojo 1522 m. nukaldintas lietuviškas pusgrašis. Monetą įdomu pažinti kaip gražaus istorijos laikotarpio – Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos (Bona Sforza, 1494–1557) laikų – mūsų valstybės pinigą, kaip vieną iš tų monetų, kuriose pirmą kartą Lietuvos pinigų istorijoje buvo nurodyta data. Moneta yra įdomi ir dėl jos dizaino atsiradimo istorijos.

Pusgrašio averse yra pavaizduotas Lietuvos valdovą simbolizuojantis šarvuotas raitelis su ties galva iškeltu kalaviju, o reverse – karūna vainikuotas Lenkijos Erelis, nurodantis, kad Žygimantas Senasis yra ir Lenkijos karalius. Aplink vaizdulius sukomponuota legenda (įrašas) lotynų kalba, averse – MONETA SIGISMVANDI ir 15Z... m. data, o reverse – MAGNI DVCIS LITVANIE (liet. „Žygimanto, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, moneta, 152... metų“). Monetos legendoje yra net dvi klaidos. Viena klaida matoma valdovo varde (teisingai turėtų būti – SIGISMVNDI), o kita – datoje (nenurodytas paskutinis metų skaitmuo). Abi klaidas padarė monetų spaudą kalykloje gaminęs meistras ar pameistrys.

Žygimantas Senasis savo valdymo metais nukaldino Lenkijos (nuo 1507 m.), Lietuvos (nuo 1509 m.) ir Karališkosios Prūsijos (nuo 1524 m.) įvairių nominalų monetų. Ankstyviausia šio valdovo moneta – 1505–1506 m. kaldintas grašis, pagal kaldinimo vietą vadinamas Gloguvo grašiu. Numizmatikos tyrinėtojai jau yra atkreipę dėmesį, kad šis silezietiškas grašis ir lietuviškas Žygimanto Senojo pusgrašis savo išvaizda yra labai panašios monetos. Monetų panašumas veikiausiai nėra atsitiktinis, nulemtas tik bendros europinės mados ir tokių pačių monetose pavaizduotų simbolių. Manytume, kad šios monetos yra panašios dėl valdovo sprendimo, paremto jo paties įgyta sėkminga monetų kaldinimo patirtimi.

Gloguvas – viena iš Silezijos kunigaikštysčių su sostine Gloguve, iki 1742 m. priklausiusi Bohemijos (Čekijos) karalystei. Šios kunigaikštystės valdžią Žygimantui Jogailaičiui (Senajam) 1499 m. Budoje perdavė brolis, Bohemijos ir Vengrijos karalius Vladislovas II Jogailaitis (1471/1490–1516). Į Gloguvo kunigaikštystę Žygimantas atvyko 1502 m. viduryje ir asmeniškai ją valdė iki 1506 m. spalio mėnesio. Nuo 1501 m. Bohemijos karaliaus vardu jis taip pat valdė Opavos kunigaikštystę, o nuo 1504 m. pabaigos – 1505 m. – Žemutinę Lužicą ir visą Sileziją. Sostinėje Gloguve jis kūrė savo Renesanso rezidenciją. Žygimantui Jogailaičiui šis gyvenimo Silezijoje laikotarpis turėjo būti svarbus – ten jis įgijo valstybės valdymo, įvairių reformų įgyvendinimo ir monetų kaldinimo patirties. Už būtinas ir sėkmingai atliktas reformas tuomet jis sulaukė vietos gyventojų pagarbos, prisimenamas ir šiandien. Žygimantas Jogailaitis pasinaudojo Budoje gauta karališkąja privilegija kaldinti monetas – Gloguve atidarė monetų kalyklą, ten 1505–1506 m. kaldino grašius: 1505 m. dar be datos, o 1506 m. naujoviškai – su data reverse. Dėl savo kokybės jie greitai išpopuliarėjo. Grašių averse yra pavaizduotas karūna vainikuotas Lenkijos Erelis, o reverse – Lietuvos raitelis. Manytume, kad tai Aleksandro Jogailaičio raitelis, pavaizduotas valdovo 1495–1506 m. kaldintuose lietuviškuose denaruose ir pusgrašiuose, tik Žygimanto Jogailaičio nežymiai perkurtas – sumažintas ir apjuostas reljefinių taškų apvadu. Abi grašyje pavaizduotos figūros simbolizavo Gloguvo kunigaikščio Žygimanto Jogailaičio aukštą kilmę ir pretenzijas į Lenkijos ir Lietuvos sostus. Aplink vaizdulius sukomponuota legenda lotynų kalba, averse – SIGISMVNDVS DVX GLOGOVIE, o reverse – KAZIMIRI R(EX) POLONIE NATVS (liet. „Žygimantas, Gloguvo kunigaikštis, Lenkijos karaliaus Kazimiero (Jogailaičio) sūnus“). 1506 m. rugpjūčio pradžioje, gavęs žinią apie sunkią brolio, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio, ligą, Žygimantas Jogailaitis išvyko į Lietuvą, vėliau į Lenkiją. Tais pačiais metais, po brolio mirties, buvo išrinktas šių valstybių valdovu. Į Gloguvą jis daugiau niekada negrįžo, kunigaikštystę Bohemijos ir Vengrijos valdovui Vladislovui II Jogailaičiui grąžino 1508 metais. Mums šis Žygimanto Jogailaičio 1505–1506 m. Gloguve kaldintas grašis yra svarbus ne tik kaip moneta su autentišku lietuvišku herbiniu simboliu, bet ir tuo, kad jis galėjo būti Žygimanto Senojo Vilniuje kaldintų lietuviškų pusgrašių prototipas. Manytume, kad naujo dizaino lietuviškiems pusgrašiams valdovas nekūrė, tiesiog kaip pavyzdį pasitelkė sėkmingai kaldintą Gloguvo grašį: tik sukeitė aversą su reversu ir silezietišką titulą legendoje pakeitė lietuvišku. Iš čia ir šių monetų išvaizdos panašumas.

Lietuviškus pusgrašius, nekeisdamas jų dizaino, valdovas kaldino du dešimtmečius, nuo 1509 iki 1529 metų. Tik kai kurių 1528–1529 m. pusgrašių averse, žemiau raitelio, buvo įkomponuota raidė „V“. Ką tiksliai ji žymi – Vilniaus monetų kalyklą ar jos valdytoją 1509–1529 m. Ulrichą Hozijų (Ulrich Hosius), – vienareikšmiškai nėra žinoma. Bet kuriuo atveju ši raidė yra pirmasis lietuviškose monetose atsiradęs, su vienaip ar kitaip Vilniaus monetų kalykla susijęs ženklas. Vilniaus monetų kalykla veiklą pradėjo 1509 m. vasario 9 d. pagal 1508 m. Seimo Naugarduke priimtą sprendimą. Pirmieji Žygimanto Senojo lietuviški pusgrašiai ir buvo nukaldinti su 1509 m. data. Manoma, kad per 1509–1529 m. laikotarpį Žygimantas Senasis galėjo nukaldinti apie 25–30 mln. vnt. pusgrašių, o 1535–1536 m. – apie 3–4 mln. vnt. grašių. Žygimantas Senasis užbaigė brolio Aleksandro Jogailaičio 1495 m. pradėtą Lietuvos pinigų reformą, sustiprino šalies pinigų sistemą. Pagal sidabro kiekį tiek Aleksandro Jogailaičio, tiek Žygimanto Senojo lietuviškos monetos buvo penktadaliu vertingesnės už to paties nominalo Lenkijos ir kitų kaimyninių valstybių monetas. Šioms valstybėms tai kėlė tam tikrų sunkumų. 1529 m. Vilniaus monetų kalykla buvo uždaryta ir, neskaitant 1535–1536 metų, Žygimanto Senojo laikais veiklos jau nebeatnaujino. Manoma, kad kalyklos uždarymas buvo susijęs su lietuvių atsisakymu prisijungti prie Lenkijos ir Karališkosios Prūsijos pinigų sąjungos, numačiusios pinigų sulyginimą.

Monetą galima apžiūrėti Valdovų rūmų muziejaus II maršrute (nuolatinė ekspozicija „Valdovų iždas“, 49 salė, 49.2 vitrina).