Medinis peiliukas

 

Jau nuo akmens amžiaus didžiąją vaikų žaislų dalį sudarė natūralūs gamtos elementai: akmenukai, kriauklės, medžių šakos. Turint fantazijos ir tinkamų įrankių medžio šakelė lengvai virsdavo daikto, naudojamo suaugusiųjų pasaulyje, kopija. Tokie „žaislai“ buvo ne tik pramoga – jie atspindėjo vaikų bandymus žaidžiant suvokti suaugusiųjų gyvenimą, jų atliekamus darbus, pasaulį, kuriame jiems teks gyventi.

Archeologiniai tyrimai, atlikti Viduramžių miestų senamiesčiuose, atskleidžia, kad vaikai žaidė su įvairių buities įrankių miniatiūromis – nuo kirvių ir plūgų iki kalnakasių kirtiklių. Įvairius ūkio padargų tipo žaislus iliustruoja ir etnografinė medžiaga: XIX–XX a. vaikai žaisdavo su mažais dalgeliais, šakėmis, grėbliukais bei kitais darbo įrankių atitikmenimis. Tokie žaislai buvo ir ugdomoji priemonė – padėdavo vaikui lavinti įgūdžius, rankų miklumą, vaizduotę bei pasirengti suaugusiųjų vaidmeniui bendruomenėje.

Anuomet mediniai žaislai, nors ir buvo paprasti, pasižymėjo didele įvairove. Jie atspindėjo tiek gamtos pasaulį (gyvūnų figūrėlės), tiek socialinį gyvenimą (riterių, karių ar valstiečių atributai), tiek buitį (tam tikrų transporto priemonių ar darbo įrankių kopijos). Todėl nestebina, kad tarp Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos archeologiniuose sluoksniuose aptiktų žaislų yra ir buities daiktų kopijų. 

Šiai grupei priklauso du mediniai peiliai ir plaktukas. Labiausiai išsiskiria iš pušies pagamintas medinis peiliukas – kruopščiai išdrožta kasdienybėje ar amatininkystėje naudoto peilio imitacija. Tai 20,3 cm ilgio vienašmenio peilio formos dirbinys iš pušies medienos su netaisyklingo ovalo skerspjūvio rankena ir stipriai išreikšta pjaunamąja dalimi, kurios pagrindinis akcentas – lenkti ašmenys.

Toks žaislas parodo, kad jau vaikystėje buvo įgyjama darbo įgūdžių, mokomasi atsakomybės ar net reaguoti į pavojų. Vaikui duotas medinis įrankis – tai ne tik saugi tikrojo daikto versija, bet ir edukacinė priemonė pasirengti suaugusiųjų pasauliui.

Tačiau reikia pripažinti, kad tokio dirbinio funkcionalumas gali būti žymiai platesnis, ne tik žaidybinis. Panašūs įrankiai galėjo būti naudojami ir praktiniais tikslais – pavyzdžiui, sviestui pjauti, tepti, keramikų dirbtuvėse moliui pjaustyti ar jį formuoti, pluoštui apdoroti.