Arklių šukos

 

Vienos svarbiausių arklių kasdienės priežiūros priemonių – geležinės šukos. Jomis iš arklio kailio buvo šalinamas ne tik susikaupęs purvas, bet ir iššukuojami išslinkę bei sulipę plaukai, masažuojami gilieji raumenys. Taip pat šukos buvo efektyvi prevencinė priemonė parazitų atsiradimui užkirsti. Tyrinėjant Vilniaus Žemutinę pilį, XV a. datuojamuose sluoksniuose aptiktos ornamentuotos arklių šukos. Iki šiol Vilniaus Žemutinės pilies archeologinėje medžiagoje artefaktų, identifikuojamų kaip arklių šukos, surasta 12 vienetų.

 

Aptariamos šukos sudarytos iš stačiakampio formos plokštelės ir įtvaros kotui užmauti. Pati plokštelė aplūžusi, kraštai užlenkti, dantyti. Įtvara prie šukų plokštelės pritvirtinta penkiomis geležinėmis kniedėmis. Įrankis puoštas geometriniu ornamentu: apskritimų, lankelių ir taškučių kompozicija. Šukos buvo dengtos alavo danga. Šukuojamosios dalies matmenys – 16,5 x 6 x 1,6 cm, įtvaros ilgis 4,7 cm, storis 0,4 cm.

 

Skirtingais laikotarpiais Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje kito ir naudotų šukų forma. Ankstyviausioms arklių šukoms būdingos pusės cilindro formos galvutės, kurios vėliau keitėsi, kol savo išvaizda ėmė priminti „knygeles“. Šukų galvos dažniausiai buvo suformuotos iš dviejų geležinių plokštelių dantytais kraštais, dengtų alavo danga. Šio laikotarpio šukų analogijų randama ir Vakarų Europos kraštuose.

 

Per archeologinius Vilniaus Žemutinės pilies tyrinėjimus surastas gan nemažas kiekis arklių šukų leidžia daryti išvadą, kad valdovo dvare arklių priežiūrai buvo skiriamas didelis dėmesys. Tiesa, nuo XV a. ketvirto dešimtmečio rašytiniuose šaltiniuose minima, kad arkliais pilyse rūpindavosi atskira pareigūnų grupė – arklidininkai. 1433 ir 1434 m. dokumentuose pažymimi pirmieji Vilniaus arklidininkai Vasgaila ir Ginvilas. Iš rašytinių šaltinių galima spręsti, kad vienu metu arklidininkais galėjo dirbti net keletas asmenų, o tuo užsiimančiųjų vieta bendroje pareigybių hierarchijoje buvo žemesnė. Vasgaila 1433 m. minimas kaip Vilniaus arklidininkas, o 1434 m. įrašuose dominuoja jau kaip pilininkas. Pasitaikydavo, kad kelios pareigybės būdavo sutelkiamos vieno asmens dispozicijoje, ypač tada, kai pareigybių funkcijos buvo iš esmės ūkinės ir galėjo sutapti. Dar svarbu pabrėžti, kad arklidininkas galėjo turėti ir padėjėjų – paarklidininkių. Įdomu tai, kad šios pareigybės buvo žinomos tik Vilniuje. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad XV a. antroje pusėje paarklidininkiais buvo Vaska Doroškovičius, Janka ir Petras.

 

Reziumuojant galima spręsti, kad Vilniaus Žemutinėje pilyje žirgų priežiūrai skirta daug dėmesio ir išteklių, tam buvo suformuota netgi atskira pareigybė. Keičiantis laikotarpiams kito ir šukų forma. Trūkstant duomenų mokslinėje literatūroje, sunku pasakyti, ar šiuos pokyčius nulėmė besikeičiančios to meto mados tendencijos, ar kitos priežastys, pavyzdžiui, praktinis jų panaudojimas.