Pusfalkonečio sviedinys

 

1996 m. rugsėjo 22 d. Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje, prie Arkikatedros buvo iškilmingai atidengtas lietuvių išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos sukurtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui (1316–1341). Ruošiantis paminklo statybai, Katedros aikštėje buvo atlikti archeologiniai tyrimai. Gausioje radinių kolekcijoje išsiskyrė sveikas, nepanaudotas metalinis artilerijos sviedinys.

 

Sviedinys aptiktas po antruoju Katedros aikštės grindiniu, pilkų žemių sluoksnyje, sietiname su XVI a. pabaiga – XVII a. pradžia, t. y. laikotarpiu iki 1610 m. gaisro, kuris nuniokojo didelę Vilniaus miesto dalį ir smarkiai apgadino Vilniaus Žemutinės pilies pastatus. Sviedinys greičiausiai priklausė pilies sargybai, kurios būstinė, Trabantų namas, buvo atvaizduotas Katedros aikštėje XVI a. pabaigos Vilniaus miesto (Brauno) plane (Braun G. Civitates orbis terrarum, Köln, 1572–1618).

 

Artilerijos suklestėjimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje galima sieti su Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu (1544–1572), nes šis Lietuvos didysis kunigaikštis ypač rūpinosi tuo, kad Vilniuje būtų atnaujinta artilerijos bazė. Yra duomenų, kad valstybė arsenaluose (neskaitant didikams ir miestams priklausančių pabūklų) XVI a. viduryje turėjo ne mažiau nei 364 pabūklus, iš kurių daugiau kaip pusę sudarė naujoviškos kulevrinos tipo patrankos.

 

Pirmąjį pabūklų liejyklos paminėjimą Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto dvaro sąskaitose aptinkame 1546 m. balandžio 16 d., kai Urasui Totoriui buvo sumokėta kompensacija už jo namelio iškėlimą iš tos vietos, kur valdovas ketino pastatyti fuzarnią. Pati pabūklų liejykla (fusorium tormentarium) pradėta statyti 1547 m. kovo 14 d. Puškarnioje, prie Vilnios upės. Nacionaliniame jūrų muziejuje Gdanske saugoma 1560 m. šioje liejykloje pagaminta patranka.

 

Rastasis sviedinys nedidelis, kaip ir daugelis aptinkamų XVI–XVII a. geležinių artilerijos sviedinių. Jis 58 mm skersmens ir 765,7 g svorio. Tai reiškia, kad sviedinys svėrė beveik du lietuviškus svarus. Lietuviškas svaras (365,83 g) – masės vienetas, minimas istoriniuose šaltiniuose, – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo naudotas nuo XVI a. iki 1920 metų. Be lietuviško svaro, anuomet naudoti ir kiti svorio vienetai: Klaipėdos (413,05 g), Prūsijos (467,711 g), Lenkijos (405,504 g).

 

Pagal sviedinio skersmenį ir masę galima daryti prielaidą, kad jis buvo skirtas kulevrinos tipo patrankai, kurios pavadinimo kilmė siejama su lotynišku žodžiu colubra, reiškiančiu gyvatę, ir tai galėjo būti susiję su ilgais patrankų vamzdžiais.

 

Kulevrinos tipo patrankos intensyviai naudotos XVI–XVII amžiuje. Tai ilgavamzdžiai artilerijos pabūklai, kurių kalibras (sviedinio masė) įprastai būdavo nuo 1 iki 40 svarų (55–120 mm). Pagal kalibrą išskiriami šių patrankų potipiai: dviguba kulevrina („Slibinas“, apie 180 mm kalibro), kulevrina (apie 150 mm kalibro), 3/4 kulevrina (apie 135 mm kalibro), pusinė kulevrina („Gyvatė“, apie 115 mm kalibro), 1/4 kulevrina-falkonas („Sakalas“, apie 95 mm kalibro), kulevrina oktava-pusfalkonetis („Paukštvanagis“, iki 70 mm kalibro). Tokios patrankos daugiausia buvo naudotos kaip puolamasis ginklas tvirtovėms ir įtvirtinimams naikinti.

 

1565 m. inventoriuje Vilniaus arsenale minimas didysis falkonetas su įrašu lotynų kalba: „Esu sakalas, tvirtovių ir kariuomenių priešas. Išsklaidau kavalerijos ir pėstininkų rikiuotes. Esu nugalėtojas.“

 

Remiantis Liudviko Vasiliausko straipsniu, rastasis sviedinys pagal savo parametrus dera prie aštuntinės kulevrinos – pusfalkonečio kalibro. To paties straipsnio kataloge nurodomos keturios šio tipo patrankos, kurioms toks sviedinys teoriškai tiktų. Dvi jų saugomos Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, o kitos dvi – Trakų istorijos muziejuje.