Palapinės „Zeltbahn M.1915“ kuoliukas

1915–1918 m.
Cinkuotas plienas
25,7 x 1,7 x 0,9 cm
Urbanavičius V., Tautavičius A., Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimų 1991 m. ataskaita, Vilnius, radinio inv. Nr. 2831.
Konservavo Andrius Salys, rest. prot. Nr. 815/23069 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)

 

Per 1991 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrimus viršutiniame XX a. kultūriniame sluoksnyje, šalia pietrytinio rezidencijos kampo, buvo rastas geros būklės palapinės tvirtinimo kuoliukas. Analizuojant istorinę medžiagą nustatyta, kad radinys buvo vokiškosios „Zeltbahn“ palapinės komplekto dalis.

 

„Zeltbahn“ tipo palapinės-pastogės Vokietijos kariuomenėje oficialiai įvestos 1892 metais. Karo ministerija šį sprendimą grindė pasikeitusia karo taktika: dėl išaugusių kariuomenės mastų buvo nebeįmanoma kareivių apgyvendinti pastatuose, todėl bivakai (pranc. bivouac – stovykla po atviru dangumi) tapo būtinybe. Šias palapines gaudavo visi puskarininkiai ir eiliniai, išskyrus kavalerijos bei lauko artilerijos dalinių karius. Visą palapinės komplektą („Zeltgerät ’92“) sudarė: kvadratinė palapinsiaustė („Zeltbahn“), virvė („Zeltleine“), iš trijų dalių surenkamas uosinis stiebas („Zeltstöcke“) ir trys kuoliukai („Zeltpflöcke“).

 

Kvadratinė 165 x 165 cm dydžio palapinsiaustė buvo gaminama iš vandeniui atsparios medvilninės drobės. Iš pradžių buvo naudojama ruda (ochros) spalva, tačiau nuo 1914 m. spalio, siekiant geriau maskuoti karius, pradėti gaminti lauko pilkumo („Feldgrau“) modeliai. Kiekvienoje palapinsiaustės kraštinėje buvo po aštuonias sagas ir kilpas, leidusias sujungti kelias palapinsiaustes į didesnę palapinę. Palapinsiaustė atliko ir apsiausto funkciją: būdavo užmetama ant pečių, susegama, o aplink kaklą užrišama specialiu raišteliu.

 

Ankstyvieji M.1901 modelio kuoliukai buvo mediniai su metaliniais antgaliais, tačiau kietoje dirvoje jie dažnai skildavo. Dėl šios priežasties 1915 m. buvo įvestas naujas modelis – „Zeltpflock 15“ (M.1915), pagamintas iš cinkuoto plieno. Pirmieji šio modelio kuoliukai buvo pusapvalio (lovio formos) profilio (kaip ir aptariamas radinys), o vėliau jų konstrukcija patobulinta – suteiktas tvirtesnis D formos skerspjūvis. Tokia konstrukcija leido sutaupyti metalo ir šiek tiek sumažinti kario nešamą svorį. Šio kuoliuko viršuje buvo suformuota masyvesnė galvutė su kilpa. Per ją būdavo perveriama trumpa kanapinė virvelė, kad karys galėtų lengviau ištraukti giliai į kietą žemę įkaltą kuoliuką. Vis dėlto aptariamo tipo kuoliukai turėjo trūkumų – purioje arba nuo vandens išmirkusioje dirvoje jie blogai laikėsi ir lengvai išsijudindavo. Tikslių duomenų nėra, tačiau tikėtina, kad tai susiję su lovio formos konstrukcija, kuria tekantis vanduo galėjo lengviau įsiskverbti ir minkštinti gruntą. Dėl šios priežasties, praėjus vos keliems mėnesiams nuo naudojimo pradžios, kuoliukų forma buvo modifikuota ir pradėta naujo tipo gamyba.

 

Tikėtina, kad šis kuoliukas buvo pamestas karinių manevrų metu. Radimvietė glaudžiai susijusi su pirklio Abraomo Šliosbergo namu – vieninteliu išlikusiu Vilniaus Žemutinės pilies pastatu. Carinės Rusijos okupacijos metais jame veikė karinės apygardos Inžinerijos valdyba, o 1915 m. rugsėjį Vilnių užėmus Vokietijos kariuomenei, pastate įsikūrė vokiečių karinės administracijos štabas. Priešais pastatą buvusi erdvė (dabartinis Valdovų rūmų kiemas ir Katedros aikštės prieigos) buvo naudojama kariniams tikslams. Tuomet Vilnius tapo vokiečių administracinės teritorijos – Oberosto – dalimi, kurioje vyko intensyvus karinis judėjimas, veikė griežta kontrolė ir rekvizicijų sistema.