Selterio butelis

 

Per 2016 m. archeologinius tyrimus Gedimino kalno pietrytinėje papėdėje rasta akmens masės butelio dalis su ąsa. Butelio dugnelis ir dalis sienelių nuskilę. Indas cilindro formos, jo peteliai nuožulnūs, užapvalinti. Ties peteliais yra apskritas įspaudas su ratu išdėstytu užrašu SALE(?)TER, GR. Butelio vidus dengtas pilka, paviršius – netolygiai – ruda ir pilkai ruda glazūra. Indas pagamintas iš šviesiai pilkos akmens masės, matyti ryškios žiedimo rievės.

 

Aptariamas eksponatas savo forma, proporcijomis ir žymėjimu panašus į mineraliniam vandeniui laikyti skirtus indus, naudotus Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse. Akmens masės buteliai buvo gana išradingai suprojektuoti, kad išsaugotų vandens šviežumą ir gazuotumą. Indai trumpu kakliuku iki pat viršaus būdavo pripildomi vandens, prisodrinto anglies dioksido, sandariai užkemšami ir užsandarinami, kad nepatektų oro ir būtų išsaugotas putojimas ir skonis. Kol oro burbulų būdavo mažai (arba, idealiu atveju, visai nebūdavo) ir kamštis laikėsi, uždarytame butelyje vanduo savo unikalias savybes išsaugodavo ilgus mėnesius. Mineralinio vandens ir selterio tyrimams bei jo naudai sveikatai XIX a. buvo skiriama daug dėmesio. XIX a. viduryje Vysbadeno žemės ūkio instituto chemikas analitikas dr. Karlas Remigijus Frezenijus (Carl Remigius Fresenius) penkiolika metų laikė selterio vandenį ir, pakartotinai jį ištyręs, nustatė, kad jo cheminės savybės beveik nepakito.

 

XIX a. Vilniaus gyventojai mėgavosi selterio vandens skoniu, vilniečiams buvo žinoma dauguma dabartinių mineralinių vandenų. Nuo XIX a. vidurio buvo steigiamos dirbtinių mineralinių vandenų daryklos. Mineraliniai vandenys populiarėjo dėl gydomųjų savybių.