Diržo krepšys su metaliniu užsegimu

Restauruotas diržo krepšys
Aktualu iki 2024-11-10
XIV a. pab.
Oda, vario lydinys, alavo danga
Matmenys: aukštis apie 19 cm, plotis apie 18 cm, storis apie 5 cm
Ožalas. E., Montvilaitė E. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso išorės ir prieigų archeologiniai tyrimai (plotai 9–11, trasa I, II) 2004–2006 m., radinio inv. Nr. O-16.
Restauravo Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. O-71/321 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Odos morfologinius tyrimus atliko Jurgita Kalėjienė (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Metalų lydinių elementinės sudėties tyrimus atliko Aldona Skučienė, tyrimų Nr. 16/795, 17/796 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
 
Šis artefaktas – tai dar viena mozaikos detalė, papildanti negausias žinias apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kostiumą Viduramžių laikotarpiu, kurį labai menkai iliustruoja tiek ikonografinė medžiaga, tiek ir rašytinės žinios. Diržo krepšys buvo surastas 2004 m. atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso prieigose. Dirbinys buvo labai prastos būklės – išlikę tik atskiri jo fragmentai. Restauravimo laboratorijoje krepšys buvo konservuotas ir restauruotas, atlikta dirbinio rekonstrukcija: išlikusi autentiška diržo krepšio dalis uždėta ant naujai pasiūto odinio karkaso, suteikusio eksponatui daugiau stabilumo. Taip pat buvo išanalizuota dirbinio konstrukcija, atlikti jo gamybai panaudotų medžiagų tyrimai.
 
Diržo krepšys trapecijos formos, apačioje suapvalintais kampais. Jo karkasas – iš vientiso odos gabalo, kurį sulenkus suformuotos dirbinio priekinė ir nugarinė dalys bei išorinis atvartas. Krepšio šonuose buvo įsiūti dėtuvės talpą padidinantys įdurai. Dirbinio vaizdines dalis puošia įspaustas geometrinis ornamentas. Krepšio vidaus konstrukcija neaiški: neišliko ne tik vidinės detalės, bet ir jų tvirtinimo žymių, tačiau remiantis analogijomis galima manyti, kad krepšys turėjo kelis skyrius ir juos dengiančius atvartus. Visos išlikusios dirbinio detalės išpjautos iš galvijų odos.
 
Krepšys buvo užsegamas metaliniu užsegimu, kurį sudaro trys atskiri segmentai: išorinėje atvarto pusėje pritvirtintas apkalas su strypeliu, vidinėje atvarto pusėje – detalė su stačiakampe anga ir krepšio priekinėje dalyje prikniedyta detalė su kilpele. Užsegant diržo krepšį kilpelė buvo įleidžiama į atvarte esančią angą ir užfiksuojama perkišant strypelį. Dirbinio viršuje buvę pritvirtinti du, kurių išliko tik vienas, apkalai su kilpelėmis, per kurias pervertomis grandelėmis ir odiniais dirželiais krepšys kabintas prie diržo. Dar vienas apkalas iš sulenktos stačiakampės skardelės buvo pritvirtintas dirbinio dešiniojo šono viršuje. Sunku pasakyti, ar jis tik sutvirtino kraštą, ar turėjo ir kokia kitą, šiandien sunkiai atsekamą funkciją. Visos metalinės detalės pagamintos iš vario lydinio, padengtos alavo danga.
 
Atskiro dėmesio nusipelno aprašomo krepšio vaizdinę pusę puošiantis apkalas su strypeliu. Archeologas dr. Eugenijus Svetikas, tyrinėjantis christianizacijos reiškinius Lietuvoje, XIV a. pabaigos – XVII a. diržo krepšių apkalus traktuoja kaip krikščioniškus simbolinius ženklus, o tokius apkalus kaip šis priskiria simboliniams paukščio, tiksliau – balandžio, pavidalo apkalams. Daugelis balandžio pavidalo apkalų, surastų tiek Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, tiek ir kitose Lietuvos vietose, buvo alavuoti, dengti balto metalo danga, taip siekiant pavaizduoti baltą paukštį, krikščioniškoje simbolikoje dažniausiai siejamą su Šventąja Dvasia. Balandis neretai laikomas ir Jėzaus Kristaus simboliu. Apkalai datuojami XIV a. pabaiga – XV a. pradžia ir buvo naudojami tik christianizacijos pradžioje. E. Svetikas odinius krepšius su krikščioniškais simboliais sieja su Pranciškonų pasauliečių ordino ir jų įsteigtų brolijų nariais, vadinamaisiais tretininkais ar terciarijais. Taigi žvelgiant į šiuose archeologiniuose radiniuose matomus krikščioniškus simbolius galima pacituoti žymaus Europos kultūros istoriko Johano Heizingos (Johan Huizinga) žodžius: „Nėra daikto, kuris būtų per menkas pačiam aukščiausiam dalykui reikšti ir jo garbinimui tarnauti.“ (Huizinga J. Viduramžių ruduo, Vilnius, 1996, p. 258).
Nepaisant to, kaip aiškinamos diržo krepšių apkalų simbolinės reikšmės, akivaizdu, kad lyginant su kitų kraštų archeologine medžiaga Lietuvos teritorijoje XIV–XVII a. nešioti diržo krepšiai išsiskiria būdingais metaliniais užsegimais bei kitomis jų konstrukcijoje panaudotomis metalinėmis detalėmis. Remiantis archeologinių tyrimų duomenimis rekonstruoti XIV a. vilniečių kostiumai: https://www.antiqua.lt/news-1/pristatome-sukurtus-vilnie%C4%8Di%C5%B3-kostiumus?pgid=lmgppiy5-645270_d8f461eb9a024d88af77ead1b793363cmv2.jpg.
Pristatomas diržo krepšys eksponuojamas nuolatinėje Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijoje (I maršrutas „Istorija, archeologija, architektūra“, 5 salė, 5.7 vitrina).
 
 
Medžiagą parengė Jurgita Kalėjienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Dailininkas Mantvidas Mieliauskas
 
Naudota literatūra
Goubitz O. Purses in Pieces: Archaeological Finds of Late Medieval and 16th-Century Leather Purses, Pouches, Bags and Cases in the Netherlands, Zwolle, 2009.
Huizinga J. Viduramžių ruduo, Vilnius, 1996.
Svetikas E. „Tretininkų odiniai kapšeliai: jų apkalų tipologija, chronologija ir simbolika“, in: Lietuvos archeologija, Vilnius, 2003, t. 24, p. 241–266.

Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab. – XV a. Archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais, Vilnius, 2009, t. 1–2.

 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Gobelenas „Aleksandro Didžiojo ir Statiros vestuvių šventė“ (serija „Aleksandro Didžiojo istorija“)

Gobelenas „Aleksandro Didžiojo ir Statiros vestuvių šventė“ (serija „Aleksandro Didžiojo istorija“)

20251208

Briuselio dirbtuvėse išaustame gobelene vaizduojamas įvykis iš Aleksandro Didžiojo gyvenimo. Šis Antikos karvedys, Makedonijos karalius (336–323 pr. Kr.) sukūrė imperiją, kuri vienijo daugybę tautų ir užėmė didžiulę teritoriją, apimančią dalį pietų Europos ir didelę dalį Vidurinės Azijos. Ilgai kovojęs su persų valdovu Darijumi III, Aleksandras jį nugalėjo Iso mūšyje 333 pr. Kr., o 324 m. pr. Kr. Sūzuose (dab. Šušas, Iranas) vedė Darijaus III dukterį Statirą. Šių vestuvių scena pavaizduota muziejaus turimame gobelene. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad vestuvės buvo labai iškilmingos. Kartu su Aleksandru vietines moteris vedė daug jo bendražygių bei pavaldinių.

 

Plačiau

Publikuota: 2024-11-04 15:17 Atnaujinta: 2024-11-04 09:47
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika