Aleksandro Jogailaičio pusgrašis

Aktualu iki 2024-10-27
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Aleksandras Jogailaitis, apie 1495–1503 m., Vilniaus monetų kalykla
Sidabro lydinys
Matmenys: skersmuo 20,3 mm, masė 1,32 g
Inv. Nr. VR N-13
Monetą Valdovų rūmų muziejui 2017 m. padovanojo Edmundas Kulikauskas
Monetą konservavo Mantvidas Mieliauskas, rest. prot. Nr. 284/14812 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
 
Aleksandras Jogailaitis, Lietuvos didysis kunigaikštis (1492–1506) ir Lenkijos karalius (1501–1506), savo valdymo laikotarpiu išleido dviejų nominalų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetas: denarą (https://www.valdovurumai.lt/lt/savaites-eksponatai/i/9063/aleksandro-jogailaicio-denaras/) ir pusgrašį, prilygusį penkiems denarams. Abiejų nominalų monetos buvo visiškai naujos, nuo ankstesnių Lietuvos valdovų išleistųjų besiskiriančios įvairiais aspektais – verte, dizainu, kalybos technologija.
Pristatomas eksponatas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sidabrinis pusgrašis, išleistas Aleksandro Jogailaičio (1492/1501–1506), nukaldintas apie 1495–1503 m. Vilniaus monetų kalykloje. Monetos averse pavaizduotas šarvuotas raitelis, reverse – Lenkijos Erelis, tik be karūnos. Aplink vaizdulius sukomponuota legenda (įrašas) lotynų kalba gotišku šriftu, averse – MONʹ ALEXANDRI, reverse – MAGNI DVCʹ LITVANIE („Aleksandro, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, moneta“). Šis pusgrašis – pirmoji vienareikšmiškai stambesnio nominalo nei denaras Lietuvos moneta, pirmoji moneta su legenda lotynų kalba ir pirmą kartą joje nurodytu Lietuvos valdovo titulu.  
Monetos averse pavaizduotas raitą valdovą simbolizuojantis naujo dizaino raitelis. Žirgas sukomponuotas šuoliuojantis į kairę pusę (ši kryptis galutinai nusistovėjo Aleksandro Jogailaičio laikais), pabalnotas, su papildomais aprangos elementais – diržais, o šarvuotas riteris – su ties galva horizontaliai pakeltu kalaviju bei kalavijo makštimis prie šono. Dalis heraldinio simbolio dizaino elementų – kalavijo padėtis, kalavijo makštys, žirgo diržai – pirmą kartą buvo pavaizduoti Aleksandro Jogailaičio monetose ir išliko per šimtmečius iki mūsų dienų. Šie raitelio dizaino elementai šiandien matomi ir Lietuvos eurų monetose. Lenkijos herbo figūra – erelis – Lietuvos monetose buvo pavaizduotas pirmą kartą. Erelis pavaizduotas be karūnos, taigi šiuo atveju – tai ne Lenkijos Karalystės simbolis, o dinastinė emblema, kuria norėta pabrėžti karališką Aleksandro Jogailaičio kilmę ir pretenzijas į Lenkijos sostą.
Nauja buvo ir monetų kalybos technologija. Ankstesnių Lietuvos valdovų monetos kaldintos ant atkirstų ir išplotų vielos gabaliukų. Iš čia ir netaisyklinga ankstyvųjų lietuviškų monetų forma (https://www.limis.lt/valuables/e/805391/150000020586537?searchId=31950417&menuIndex=0&digitalObjectId=150000027325764). Aleksandro Jogailaičio pusgrašiai ir denarai kaldinti pagal naują, vakarietišką technologiją – ant iš sidabro skardos iškirptų apskritų ruošinių. Taip jau pradiniame kaldinimo etape buvo užtikrinami vienodi monetų parametrai. Šios technikos naudojimas monetų kalyboje priartino Lietuvą prie kitų šalių, leido šiuolaikiškiau reprezentuoti valdovą ir valstybę.
Aleksandro Jogailaičio pusgrašiai ir denarai kaldinti atnaujintoje Vilniaus monetų kalykloje. Ji veikiausiai veikė Žemutinės pilies teritorijoje, tačiau kur tiksliai – nežinoma. Monetų kaldinimo darbai turėjo būti intensyvūs. Manoma, kad per 1495–1506 m. laikotarpį galėjo būti nukaldinta apie 15–20 mln. vienetų pusgrašių ir apie 45–50 mln. vienetų denarų. Šalies apyvartoje šios kokybiškos monetos cirkuliavo šimtmetį, iki XVII a. pradžios. Kalyklai vadovavo didžiojo kunigaikščio skiriamas valdytojas. Jis teikė valdovui apyskaitas apie kalyklos veiklą: kiek nukaldinta monetų, sunaudota sidabro, patirta išlaidų, gauta pelno ir pan. Aleksandro Jogailaičio laikais juo buvo skiriamas valdovo rūmų maršalka: 1495–1500 m. kalyklos valdytoju buvo Jonas Liutauras Chreptavičius, o 1501–1506 m. – totorių kilmės kunigaikštis Mykolas Glinskis. Valdytojui padėjo raštininkas, ėjęs apskaitininko, sandėlininko, tiekėjo ir kasininko pareigas. Žinomas vieno raštininko vardas – Andrius Tihij (paminėtas 1501 metais).
Vilniaus monetų kalyklos pinigų kalimo meistru iki 1501 m. dirbo Henrikas Sliacheris (?–1504). Kilme – vokietis, kilęs iš Šventosios Romos imperijos laisvojo miesto Roitlingeno (Vokietijos Pareinės sritis), Krokuvos miesto pilietis nuo 1479 m., pirklys, vykdęs įvairius finansinius sandorius, svarbus valdovo ūkio ir finansų reikalų patikėtinis. Aleksandrui Jogailaičiui tapus Lenkijos karaliumi, Henrikas Sliacheris nuo 1502 m. dirbo Krokuvos monetų kalyklos pinigų meistru. Mirė 1504 m. pradžioje (iki kovo), vos sugrįžęs į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (antrą kartą), kur jam dar buvo pasiūlyta Vilniaus monetų kalykla. Palaidotas Krokuvoje. Veikiausiai būtent šis asmuo buvo atsakingas už 1495 m. Aleksandro Jogailaičio įvykdytos pinigų reformos organizavimą (pirmosios Lietuvos istorijoje, kurios tikslas – šalies pinigų ūkį pertvarkyti taip, kad pagrindą sudarytų savos įvairių nominalų monetos) bei naujųjų denarų ir pusgrašių kaldinimą, monetų, atvėrusių iš esmės naują puslapį lietuviškų pinigų istorijoje.    
 
Monetą galima apžiūrėti nuolatinėje Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijoje (II maršrutas „Valdovų iždas“, 49 salė, 49.2 vitrina).
 
Medžiagą parengė Arūnas Kalėjus
Eksponatą fotografavo Vytautas Abramauskas


Naudota literatūra
Grimalauskaitė D., Remecas E. Pinigai Lietuvoje, Vilnius, 2016, p. 161–164.
Ivanauskas E., Douchis R. J. Lietuvos monetų kalybos istorija nuo 1495 iki 1769, Alytus, 2019, p. 13–19.
Ruzas V. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetos Lietuvos banko Pinigų muziejuje / Coins of the Grand Duchy of Lithuania at the Money Museum of the Bank of Lithuania, Vilnius, 2015, p. 146–160.

Karalius L. „Kauno muitininkas Henrikas Sliacheris (1496–1499; 1504)“, in: Kauno istorijos metraštis, Kaunas, 2002, p. 185–201.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Kirvis

20250217

Atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies ir vėliau Valdovų rūmų teritorijoje aptikta įvairių tipų kirvių iš skirtingų laikotarpių. Iki šiol mokslininkų diskusijos dėl tam tikrų kirvių tipų paskirties išlieka aktyvios ir nevienareikšmės. Tyrėjai nesutaria, kiek iš šių kirvių buvo pritaikyti kasdieniams darbams, o kiek jų buvo naudojami kaip ginklai mūšyje. Tik atidžiai išnagrinėjus kiekvieno kirvio konstrukciją, svorį, dydį bei kitus techninius duomenis, galima gana aiškiai atskirti kirvius, kurie buvo skirti tik darbui, nuo sukurtų kovai. Taip pat negalima atmesti galimybės, kad kai kurie kirviai buvo universalūs – jie galėjo tarnauti tiek kaip darbo įrankiai, tiek ir kaip ginklai.

 

Plačiau

Publikuota: 2024-10-21 13:02 Atnaujinta: 2024-10-21 11:26
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika