Publikuota 20241223
Aktualu iki 2024-12-29
XV a. vid.
Molis, glazūra
Plokščių dydis: 17 x 17 cm, 17 x 17,3 cm, 17 x 17,3 cm
Ožalas E., Montvilaitė E. Vilniaus žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m., Vilnius, 2016, radinio inv. Nr.123, 124.
Raškauskas V., Stankevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija (Gedimino a.3). 1987 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 1988, radinio inv. Nr. 289.
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2004, radinio inv. Nr. K 1727.
Tarp Vilniaus Žemutinėje pilyje rastų XV a. viduriu datuojamų Gotikos epochos plokštinių koklių ir yra keli rudos arba gintarinės spalvos glazūra dengti kokliai su geometrinių figūrų ornamentu. Plokštėje atspaustas iš nedidelių trikampėlių sudarytas apskritimas, kurio viduje pavaizduota aštuoniakampė žvaigždė (oktagrama) susikertančiomis nenutrūkstamomis linijomis, o šios žvaigždės centre matyti mažytė aštuonių spindulių žvaigždutė.
Toks oktagramos simbolis dabar gerai žinomas Latvijoje ir siejamas su mitiniu latvių veikėju Ausekliu, simbolizuojančiu dienos ir nakties kaitą. Auseklis lietuvių tautosakoje atitinka deivę Aušrinę, kuri, nors ir neminima istoriniuose šaltiniuose, bet iš tautosakos atsekamoje baltų senojoje religijoje ir mitologijoje atlieka gana svarbų vaidmenį. Aušrine laikoma Veneros planeta (žvaigždė), pasirodanti rytais dar tamsiame dangaus skliaute prieš pat patekant Saulei, buvo siejama su šviesa, grožiu, jaunyste ir sveikata, pagal ją ūkininkai pradėdavo ir baigdavo darbus.
Įsigalėjus krikščionybei mūsų kraštų deivė Aušrinė, suėmusi daugelio moteriškųjų deivių įvaizdžius, transformuojama į dangun paimtą Švč. Mergelę Mariją. Šis virsmas itin ryškus senosiose giesmėse – jose Švč. Mergelė Marija poetiškai apdainuojama, kai kada net tiesiogiai ją gretinant su Aušrine („O Maria! / Auszras źwaiyzdi wadinta“). Krikščionybėje Aušrinės žvaigždė, skaisčiai spindėdama virš brėkštančio horizonto kaip pranašas, skelbia už akimirkos patekėsiančią Saulę, tarsi rodydama į „galingesnį“ dangaus šviesulį. Šventajame Rašte Aušrinės vardas suteikiamas ir pačiam Kristui – kaip Aušrinė „atneša“ Saulę, taip Kristus – Dievo karalystę žmonėms.
Nors ši koklio su oktagramos simboliu interpretacija gali būti tik viena iš ornamento reikšmės versijų, tačiau gotikiniuose kokliuose, be heraldiniais ar kitokiais mitologiniais bei geometriniais siužetais puoštų plokščių, yra ir krikščionybės istoriją primenančių siužetų – Trijų Karalių atvaizdas, Trijų Karalių apsilankymo Betliejuje ir gimusio Kūdikėlio pagarbinimo, taip pat šventojo (arba šventosios) nukirsdinimo scenos. Krikščionybės simboliais galima laikyti ir koklius su gaidžio, vienaragio ar elnio atvaizdais. Taigi labai tikėtina, kad koklis su oktagrama galėjo būti vienas iš religinio pasakojimo siužeto elementų.
Kartu su plokštiniais kokliais XV a. viduryje Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencijos Vilniuje aplinkoje buvo rasta ir puodyninių koklių, kurių plokštės puoštos tokiu pat ornamentu su aštuoniakampe žvaigžde, bet čia plokštė kruopščiai išpjaustyta, ažūrinė. Kiauraraštis koklio plokštės ornamentas tik sustiprina aštuoniakampės žvaigždės, tarsi kybančios skaidriame tamsiame danguje, interpretaciją.
Medžiagą parengė Gintautas Striška
Fotografas Vytautas Abramauskas
Dailininkė Rita Manomaitienė
Naudota literatūra
Katalynas K. „Gotikos epochos krosnys Vilniaus Žemutinėje pilyje“, in: Kultūros barai, 1989, Nr. 1 (289), Vilnius, 1989, p. 56–59.
Krikščioniškos ikonografijos žodynas, sud. D. Ramonienė, Vilnius, 1997.
Razauskas D. „Iš baltų mitinio vaizdyno juodraščių. Aušrinė (ir Vakarinė)“, in: Liaudies kultūra,2011, Nr. 6 (141), p. 17–25.
Ulevičius B. „Liturginės orientacijos judaizme ir krikščionybėje lyginamoji analizė“, in: Soter, 2006, Nr. 20 (48), p. 53–74.
