Publikuota 20221219
Aktualu iki 2022-12-25
XV a. II p.
Molis
Plokštės matmenys: 17,5 x 18 cm
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijos 1991 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 1269/2.
Fragmento dydis: 4,3 x 6,1 cm
Steponavičienė D., Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo 2001 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 1460.
Tarp Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų archeologinių radinių ypatingą vietą užima unikali gotikinių koklių kolekcija. Ankstyviausių pilies mūrų aplinkoje randamų koklių plokštės ir jų dalys puoštos beveik 60-čia skirtingų siužetų. Koklių siužetus galima suskirstyti į herbinius, alegorinius, su šventųjų atvaizdais, zoomorfinius ir geometrinių ornamentų. Tarp zoomorfiniams priskiriamų siužetų rasta viena beveik sveika ir dar kelios fragmentiškos plokštės, kuriose vaizduojami vienaragiai.
XV a. antra puse datuojamo koklio plokštėje matomas ištęstos kūno formos gyvūnas trumpomis kojomis, išraiškinga pūsta, augalinį ornamentą primenančia uodega. Gyvūno kūnui suteikta tekstūra, kuri primena žvynus, pabrėžtos į dvi dalis skeltos kanopos. Gyvūno snukis panašus į kitų gotikinių koklių žirgų, tačiau iš jo kaktos auga vienas ilgas, kiek išlenktas ragas, turintis smulkių spyglių, nors XV a. jau buvo įsitvirtinęs vienaragio vaizdavimas kaip balto, elegantiško žirgo su tiesiu, besisukančio sraigto formos ragu.
Seniausia vienaragius vaizduojanti ikonografija žinoma iš Indo slėnio. Maždaug 2000 m. pr. Kr. datuojamuose antspauduose vaizduojami į antilopes ir jaučius panašūs gyvūnai. IV a. pr. Kr. pasakojimai apie vienaragius pasiekia Europą. Senovės graikų istorikas ir gydytojas Ktesijus iš Knido aprašo vienaragius-indiškus asilus savo veikale „Indica“, kuriame pasakoja apie Indijos žmonių kultūrą, augmeniją ir gyvūnus. Iki pat XVII a. vienaragiai laikyti tikrais, egzotinių kraštų gyvūnais, tiesiog labai retais ir negyvenančiais Europos gamtinėmis sąlygomis. Visiškai jų egzistavimas paneigtas tik 1820–1827 m. prancūzų gamtininko Žoržo Kiuvjė (Georges Cuvier, 1769–1832) darbuose.
Remiantis vien pasakojimais ir keliomis Biblijos eilutėmis, ankstyvieji vienaragių vaizdiniai mene ir architektūroje labai įvairavo. Vienaragis priminė kelių gyvūnų, tarp kurių ‒ žirgas, elnias, ožys, asilas, jautis, antilopė, net kupranugaris ir raganosis, hibridą. Elegantiško balto žirgo vaizdinys nusistovi maždaug XII amžiuje. Tuo metu prekyboje pasirodo narvalų iltys, kurios pardavinėjamos kaip vienaragių ragai. Narvalai – Arkties vandenyne gyvenantys banginiai, kurių patinai turi iki 2,8 m ilgio dantį, kyšantį kairėje viršutinio žandikaulio pusėje. Manoma, kad subtilios, besisukančios formos balkšvas narvalo dantis įkvėpė iki šių dienų heraldikoje ir mene išlikusį vienaragio vaizdavimą, t. y. gracingai danties formai pritaikytas toks pat elegantiškas gyvūno kūnas.
Taigi žvelgiant į XV a. antros pusės Valdovų rūmų koklius su vienaragio atvaizdais, kyla klausimas, kas įkvėpė tokį neįprastą šiam laikotarpiui jo paveikslą? Ypač akį traukia spygliuotas ragas, išraiškinga uodega ir kūno tekstūra, analogiška gotikiniuose kokliuose vaizduojamų žuvų žvynams. Įdomu tai, kad toks gyvūno aprašymas tinka kinų, japonų, korėjiečių ir vietnamiečių mitologijoje populiariai čilinei. Čilinė, vakarų autorių dažnai vadinama kinišku vienaragiu, dažnai vaizduojama panašį į drakoną savo žvynuotu kūnu ir snukiu, turi žirgo kanopas ir kūno formą, ugningą uodegą arba keterą ir paprastai vieną ragą, kuris dėl savo atšakų kartais primena elnio. Čilinė žinoma kaip taikos žmonijai nešėja ir pasirodo gimstant ypatingam žmogui arba prieš prasidedant išskirtinės dinastijos valdymui. Pavyzdžiui, kinų filosofas Konfucijus gimė, kai čilinė pasirodė jo motinai.
Medžiagą parengė Aistė Kazimieraitytė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Naudota literatūra
Freeman M. B. „The Unicorn Tapestries“, in: The Metropolitan Museum of Art Bulletin, New York, 1973, vol. 32, No. 1, p. 177–224.
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimų 1991 m. ataskaita, Vilnius, 1992.
Lavers Ch. The Natural History of Unicorns, New York, 2010.
Nigg J. Wonder Beasts: tales and lore of the Phoenix, the Griffin, the Unicorn, and the Dragon. Englewood, 1995.
Ožalas E., Zaveckienė E. „XV a. gotikiniai plokštiniai kokliai ir jų radimvietės Vilniaus žemutinėje pilyje“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, sud. G. Striška, Vilnius, 2011, t. 2, p. 328–345.
Shepard O. The Lore of the Unicorn, New York, 1982.
Steponavičienė D., Striška G. Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2001/02 m. ataskaita, Vilnius, 2003.
Tagliatesta F. „Iconography of the Unicorn from India to the Italian Middle Ages“, in: East and West, ed. G. Gnoli, Rome, 2007, vol. 57, No. 1/4, p. 175–191.
