Publikuota 20250307
Valdovų rūmų muziejuje veikiančioje parodoje „Italų Renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano“ eksponuojama kelių žymiausių Renesanso meistrų tapyba, tačiau parodos kuratorius Ignas Račickas sako, kad net ir šių pasaulio genijų kelias iki pripažinimo nebuvo lengvas.
Besidomintis eksponuojamų Renesanso paveikslų istorija bei visa epocha parodos kuratorius sutiko pasidalyti įdomiausiomis istorijomis apie ano meto iššūkius, kuriuos turėjo įveikti kūrėjai. Kokie pokyčiai vyko Italijoje ir kaip menas sklido Lietuvoje, kas valdovus paskatino pradėti kaupti meno kolekcijas?
„Būtent valdovai formuodavo kultūros ir meno skonį, madas. Tai labai gerai matyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Lenkijos Karalystės istorijoje: kai Žygimantas Senasis pradėjo Vavelio pilies atnaujinimą Krokuvoje, nurodė rūmus perstatyti Renesanso architektūros stiliumi, ir tai buvo vienas pirmųjų Renesanso pastatų šiame regione, – pateikia pavyzdį I. Račickas. – Paskui gana greitai šis stilius pradėjo plisti mūsų regione. Renesansas buvo kitoks, nematytas, išskirtinis, bet dilema, tokia kaip „patinka“ ar „nepatinka“, nekilo. Didikai taip pat norėjo neatsilikti nuo valdovo.“
Kaip tapti žymiu menininku Renesanso epochoje
„Iki XIX a. pabaigos beveik visi meno kūriniai gimė užsakovų prašymu. Tuo metu nebuvo nei pensijų, nei ligos išmokų, tad gauti užsakymų buvo gyvybiškai svarbu, – apie Renesanso epochos kūrėjus pasakoja I. Račickas. – Prieš 500 metų svarbiausiu menininko pažinimo bei pripažinimo ženklu tapdavo jo darbai viešosiose erdvėse: bažnyčiose, rūmuose, rotušėse. Pavyzdžiui, Sandras Botičelis (Sandro Botticelli) tik dėl viešumo įsispraudė tarp geriausiųjų. Jis devynerius metus (1460–1469) mokėsi tapybos pas Fra Filipą Lipį (Fra Filippo Lippi), tuo metu dirbusį Prate ir Spolete. Kai jaunasis dailininkas grįžo namo, į Florenciją, jam teko ieškoti būdų, kaip parodyti save galimiems užsakovams. Taip sutapo, kad tuo metu vyko konkursas dėl kontrakto ištapyti Florencijos senuosius rūmus (Palazzo Vecchio). S. Botičelis siekė užsakymo, bet negavo. Ir tik tada, kai rūmuose septynias didžiąsias dorybes nutapyti turėjęs dailininkas Pjeras del Polajolas (Piero del Pollaiolo) per pusę metų užbaigė vos vieną (Dosnumo), S. Botičeliui patikėta parodyti, ką galįs. Jaunasis dailininkas sukūrė freską „Tvirtybė“, o užsakovams palyginus šį darbą su ankstesne P. del Palajolo freska... skirtumas buvo daugiau nei akivaizdus – Botičelio meistrystė nustelbė ir kūrinys tapo visišku hitu, jeigu galima taip pavadinti. Nuo to laiko pradėjo plūsti užsakymai, S. Botičelio populiarumas augo, menininkas pateko į kunigaikščių Medičių (Medici) aplinką.“
Ilgainiui S. Botičeliu ėmė sekti ir kiti to meto Florencijos menininkai. Pavyzdžiui, Valdovų rūmų muziejaus lobyne eksponuojamas iš sidabro ir krištolo sukurtas kryžius, kurį puošia du angelai, išraižyti S. Botičeliui būdinga išilgintų veidų maniera.
Visi dailininkai, kurių darbai šiuo metu eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus parodoje „Italų Renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano“, surengtoje iš Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių, yra kūrę viešosioms erdvėms. Turbūt vieni universaliausių iš jų buvo Ticianas (Tiziano) ir Parisas Bordonė (Paris Bordone). Tuo metu Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane) pasižymėjo religinių siužetų tapyba bažnyčioms, vienuolynams.
Paveikslų mįslės vilioja dailės istorikus
Šiandien atsekti paveikslų užsakovus – sudėtinga, todėl sakoma, kad kiekvienas kūrinys slepia savą istorijos mįslę. Vienas iš neįspėto užsakymo pavyzdžių parodoje – Ticiano dirbtuvės paveikslas „Dievo Motina su Kūdikiu, šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Cecilija“.
„Galima spėti, kad užsakovas paprašė pavaizduoti tuos šventuosius, kurie buvo svarbūs jo giminei. Paveikslo kompozicija – tipiška, bet siužetas – nelogiškas. Jonas Krikštytojas ir Jėzus turėtų būti vieno amžiaus, o pirmasis vaizduojamas kaip subrendęs vyras. Šv. Cecilija išvis gyveno III a., – juokiasi I. Račickas, – taigi, tai nėra konkretus biblinis siužetas, bet matome akivaizdų užsakovo prašymą. Gal nupiešta užsakovų šeima, turėjusi Jono ir Cecilijos vardus. Panašios siužetų keistenybės privačiose rezidencijose tuo metu buvo visiškai įprasta.“
Miestai netoli, o dailės tradicijos nutolusios kaip planetos
„Florenciją ir Veneciją skiria vos 260 kilometrų, tačiau idėjų sklaida ir meniniai mainai Renesanso epochoje – lėtoki. Menininkai retai išvykdavo iš savo miesto pasisemti įspūdžių, kaip šiandien įprasta sakyti, „stažuotis“. Nebent menininką į kitą miestą pakviesdavo dirbti. Pavyzdžiui, S. Botičelis popiežiaus kvietimu Romoje tapė Siksto koplyčią. Iš Valdovų rūmų muziejuje eksponuojamos parodos dailininkų gal tik Palma Jaunesnysis jau domėjosi ne vien gimtąja Venecijos, bet ir Romos tapybos mokykla, – apie tai, kodėl vienu metu gretimuose miestuose gyvavo skirtingos dailės mokyklos, pasakoja I. Račickas. – Vienas iš tokio sėslumo rezultatų – atskiruose, kad ir gretimuose, miestuose susiformavusios ir įsišaknijusios tam tikros kūrybos tradicijos. Mokiniai išmokdavo ne tik tapyti, bet ir paprasčiausių darbų – kaip susimaišyti dažus, trinti pigmentus ir net pasigaminti teptuką. Tie technologiniai dalykai tarsi užsikonservuodavo ir kisdavo labai pamažu. Be to, už vaikų mokslą pirmus trejus metus mokėdavo tėvai, o išlaikyti vaiką „namuose“ (gimtajame mieste), kartu su šeima, buvo pigiau.“
Italijos meno pėdsakai Lietuvos kolekcijose
„Meno rinkinių kaupimas dažnai tapatinamas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo atėjimu į valdžią. Tačiau meno kolekcionavimo žinių turėjo ir prieš tai valdęs jo brolis Aleksandras Jogailaitis. Būtent pastarojo iniciatyva Vilniuje pastatyta Šv. Onos bažnyčia, – pasakoja I. Račickas. – Daugiausia meno kūrinių buvo šventovėse: pavyzdžiui, XVI a. pradžioje Mikalojus Mikalojaitis Radvila užsakė Smolensko apsuptį vaizduojantį sidabrinį votą, būta ir ankstesnių, dar gotikos stiliumi sukurtų darbų, rankraštinių knygų, tačiau ryškiausiai meno sklaida ir kolekcionavimas išryškėja Lietuvoje prasidėjus Renesanso epochai, vis labiau įsijungiant į Europos kultūrinę erdvę. Tiesa, Renesansas valdovų ir didikų kolekcijose atsiranda XVI a. pradžioje, kai tampa populiaru vykti į Italiją studijuoti universitetuose, keliauti piligrimystės keliu į Romą. Žinių apie tokias keliones galima rasti nuo XV a. antros pusės, o XVI a. jų – jau daug. Kelionėse tiek valdovai, tiek turtingi didikai įsigydavo paveikslų iš dailininkų dirbtuvių, nes autoriai kaip pavyzdį turėjo sukūrę bent po kelis laisvus darbus. Apie to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės meno rinkinius yra nedaug informacijos, bet žinoma, kad Žygimantas Senasis domėjosi Renesanso architektūra, skulptūromis, Briugėje užsakė išausti per devyniasdešimt gobelenų. Žygimantas Augustas ir toliau kaupė gobelenų rinkinį, turėjo meniškai dekoruotų šarvų, rytietiškų kilimų, brangenybių kolekciją. Žinoma, kad rūmuose tikrai buvo Luko Kranacho (Lucas Cranach) ir jo aplinkos tapytų Jogailaičių portretų, Venecijos dailininkų paveikslų. Valdovams ir įtakingiems didikams dirbo menininkai iš Vokietijos, Nyderlandų, Italijos. Kituose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaruose būta Ticiano mokinių paveikslų. Esame turėję ir Ticiano mokytojo Džovanio Belinio (Giovanni Bellini) darbą Kauno katedroje, tiesa, po karo jis dingo...“
I. Račickas sako, kad dalį meno kūrinių didikai užsakydavo kaip dovanas, todėl vertybės į Lietuvą galėjo patekti ir šiuo keliu: „Pavyzdžiui, Valdovų rūmų muziejaus parodoje eksponuojamas P. Bordonės paveikslas „Diana ir Kalista“: yra žinomi dar du tokio paties formato jo darbai – „Kaledonijos šerno medžioklė“ ir „Medžiotoja Diana“. Spėjama, kad specifinio pailgo formato, ant lentų tapytų paveikslų paskirtis buvo papuošti dovanojamas skrynias. Specialistai spėja, kad greičiausiai paveikslai papuošė tris vestuvėms skirto kraičio skrynias. Tiesa, paveikslų užsakovas kol kas nėra žinomas – tai dar viena mįslė tyrinėtojams.
Renesanso epochoje dovanos buvo teikiamos sprendžiant reikalus per pasiuntinius. Pasiuntiniai atvykdavo su dovanomis, patys taip pat jų gaudavo. Tai galėjo būti žirgai, ginklai, audiniai, taurės, rečiau – tapybos darbai. Dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų meno kolekcijos sudarė būtent tokios dovanos. Nedera pamiršti, kad tapybos darbai buvo perkami ir diplomatinių misijų bei studijų kelionių metu. Pasak I. Račicko, būta ir užsakymų: „Žinome, kad Žygimantas Senasis P. Bordonei užsakė nutapyti „Dzeusą ir nimfą“. Bona Sforca iš šio dailininko užsakė savo portretą. Tačiau iki šių dienų nėra aišku, ar šie užsakymai buvo įvykdyti ir ar paveikslai pasiekė užsakovus. Pavyzdžiui, Žygimanto Augusto auksakalio Džovanio Jakopo Karaljo (Giovanni Jacopo Caraglio) tam pačiam dailininkui (P. Bordonei) užsakytas portretas yra išlikęs ir šiandien saugomas Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje.“
Kodėl S. Botičelis staiga tapo senamadiškas?
Parodos kuratorius I. Račickas sako, kad dailininkų ir paveikslų gyvenimas yra be galo įdomus. „Pavyzdžiui, žinoma, kad Lietuvos didikai turėjo nemažai Ticiano varžovo Tintoreto (Tintoretto) darbų. Jau po Ticiano mirties keli paveikslai pateko į Lenkijos Karalystės didikų rinkinius. Vieną iš tokių turtingų kolekcijų turėjo grafai Ževuskiai (Rzewuscy) Pidhircių pilyje (dab. Ukrainos teritorija).“
Šiandienos meno mylėtojams turbūt sunkiai suvokiama, kodėl po Ticiano mirties jo ir jo mokinių kūryba išliko populiari ir aukštai vertinama visoje Europoje, o štai S. Botičelis keliems šimtmečiams tarsi išnyko iš kanono. Dar daugiau – jis vadintas senamadišku! I. Račicko teigimu, tai nulėmė kelios aplinkybės: „S. Botičelis iš tiesų XVI a. pradžioje tapė XV a. pradžios stiliumi, savotišku gotikos ir renesanso deriniu. Be to, gyvenimo pabaigoje nutrūko jo santykiai su galinga Medičių gimine ir didysis genijus, galima sakyti, buvo pradangintas iki XIX amžiaus.“
Pasigrožėti italų Renesanso tapybos (S. Botičelio, Ticiano, Palmos Jaunesniojo, P. Bordonės) darbais Valdovų rūmų muziejuje galima iki kovo 30 dienos. Šią galimybę, leidę dar mėnesiui pratęsti tarptautinės parodos rodymą, Lietuvai artėjančios Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga dovanoja Krokuvos Vavelio karališkosios pilies muziejininkai. Kovo 20 d. planuojama paskutinė ekskursija su parodos kuratoriumi Ignu Račicku.
