Publikuota 20261029
Valdovų rūmų muziejuje atidaryta fotografijos klasiko Antano Sutkaus paroda „Valdui Adamkui – 100“, skirta Lietuvos Respublikos Prezidento šimtmečiui paminėti. V. Adamkus dėkoja už jam skirtą dėmesį ir tokį sveikinimą bei dalijasi asmeniniais prisiminimais apie nueitą gyvenimo kelią, meilę Lietuvai, valstybės atkūrimą ir atsakomybę už jos ateitį. Jo žodžiuose –asmeninė patirtis ir vertybės, kuriomis vadovavosi visą gyvenimą.
Prezidento kalba:
„Ačiū jums už šią parodą. Ji primena mano darbo metus Amerikoje ir Lietuvoje. Primena mano gyvenimą su Alma. Žvelgiu šiandien į prabėgusius metus, į prabėgusį šimtmetį ir galiu pasakyti: mano gyvenimas buvo prasmingas. Nebuvo lengvas, bet buvo prasmingas. Lietuva – neatskiriama mano gyvenimo dalis. Tokia visada buvo. Tokia lieka.
Gimiau, augau, mokiausi laisvoje Lietuvoje. Skaudžiai išgyvenau mūsų valstybės okupacijas – ir sovietų, ir nacių. Su draugais mėginome okupantams priešintis. Karo metais Kaune įstojau į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą. Dar gimnazistas prisiekiau kovoti už Lietuvos laisvę. Po karo veržiausi pas partizanus. Sustabdė Algirdas Julius Greimas.
Amerikoje, jauni būdami, kūrėme Santaros-Šviesos organizaciją: siekėme tęsti kovą už žmogaus ir pavergtos tėvynės laisvę. Tikėjome garbinga, moralia, „švelnių rankų“ politika. Tikėjome, kad kovoje turime išsaugoti pagarbą žmogui, neprarasti žmogiškumo. Manėme, kad privalome palaikyti gyvą ryšį su okupuotos Lietuvos žmonėmis. Nepraradome vilties: Lietuva vieną dieną vėl bus laisva, vėl sugrįš į Vakarų pasaulį.
Atkurta Lietuvos valstybė buvo mūsų svajonių ir vilčių išsipildymas. Esu dėkingas likimui ir Lietuvos žmonėms, kad galėjau prisidėti prie atkurtos valstybės stiprinimo, prie jos įsitvirtinimo Vakaruose.
Tapęs prezidentu, stengiausi atgaivinti lietuvių pasitikėjimą savimi ir savo valstybe. Norėjau, kad žmonių santykis su valstybe keistųsi, kad Lietuvoje įsitvirtintų pagarba ir tikra demokratinė tvarka. Siekiau, kad valstybę kurtume kartu, kaip laisvų žmonių visuomenę, kad žmogus tautoje ir valstybėje nebūtų žeminamas, kad būtų laisvas ir orus. Siekiau piliečių santarvės, partijų dialogo ir sutarimo svarbiausiais tautos gyvenimo klausimais. Pats visada stengiausi išlikti žmogiškas. Prezidento pareigos man niekada nereiškė teisės į kitus žiūrėti iš aukšto.
Buvau tvirtai įsitikinęs, kad Lietuvai nėra kito kelio, – tik tapti NATO ir Europos Sąjungos nare, kad tik tokiu būdu galėsime išsaugoti Lietuvos valstybę savo vaikams ir anūkams. Ir mums pavyko – pasinaudojome istorijos suteikta galimybe, grįžome į Vakarus. Esame Vakarų dalimi. Ačiū visoms valstybėms, rėmusioms Lietuvos narystės siekį.
Tačiau Vakarai keičiasi – susiduria su vis naujais išbandymais, naujomis grėsmėmis savo saugumui, žmonių laisvei, demokratijai. Todėl labai svarbu, kad mes, lietuviai, šiandien patikimai gintume Vakarus – Vakarų demokratiją, asmens laisvę, žmogiškumą. Kad tai visų pirma darytume savo valstybėje – Lietuvoje.
„Saugokime rubežius, saugokime sienas“, – sakė mano draugas Stasys Lozoraitis. Pridėčiau: išsaugokime Lietuvą demokratinę – laisvų žmonių tėvynę. Ginčykimės, diskutuokime, bet niekada neužmirškime: esame viena tauta, viena visuomenė. Mūsų likimas bendras. Ir to likimo vardas – Lietuva.
Ačiū jums. Stiprybės mums visiems.“
