Publikuota 20240607
Žmogus nuo gyvūno skiriasi tuo, kad mąstančiai būtybei svarbūs atsakymai į klausimus, kas jis yra ir iš kur kilęs, kas buvo jo protėviai. Genealogija atsako į didžiąją dalį šių klausimų. „Kraujas, ryšys, genetiniai giminystės ryšiai visada buvo ir yra svarbūs. Visi turime savyje užkoduotų, prigimtinių, pamatinių savybių, perduodamų iš kartos į kartą. To negali ištrinti ar kaip nors kitaip suklastoti DNR“, – sako istorikė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, kalbėdama apie birželio 8 d. Valdovų rūmuose rengiamą mokslininkų kolokviumą „Valdovai: kilmė, herbai ir vėliavos“.
Į trečią kartą Genealogijos, heraldikos ir veksikologijos instituto rengiamą kolokviumą pranešėjai atvyksta iš trylikos šalių: Sakartvelo, Čekijos, Kubos, Danijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lietuvos, Latvijos, Škotijos, Ispanijos, Pietų Afrikos Respublikos, Lenkijos ir Portugalijos. Mokslininkų sambūris bus skirtas naujausiems tyrimams apie suverenų kilmę ir heraldinius ženklus. Programoje – ir su Lietuva susiję darbai, pavyzdžiui, išgirsime pranešimą apie Čekijoje, Olomouco miesto rotušėje, esančią Jogailaičių heraldikos galeriją, pranešimą apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų XIV–XVI a. naudotus ženklus ir žymenis valstybės sienai ženklinti, taip pat – apie naujausius tyrimus, pristatančius Lenkijos ir Lietuvos valdovo Jono Kazimiero Vazos karines vėliavas ir kita. Daug dėmesio numatyta Ispanijos, Italijos, Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos monarchų giminėms, jų kilmei ir heraldiniams ženklams.
Valdovų rūmų muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotoja, istorikė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė skaitys pranešimą apie paskutinį Lietuvos ir Lenkijos valdovą Stanislovą Augustą Poniatovskį. Šiemet sukanka 260 metų nuo jo karūnavimo (1764 m. Abiejų Tautų Respublika Stanislovą Augustą Poniatovskį išrinko savo valdovu).
„Kolokviumo tema paskatino pasvarstyti, kiek piliečiams ir pačiam monarchui buvo svarbi kilmė, – pasakoja R. Šmigelskytė-Stukienė. – Poniatovskis buvo kilęs iš Lenkijos ir Lietuvos didikų giminių, bet kandidatuodamas į sostą negalėjo pasigirti karališkąja ar didžiųjų kunigaikščių kilme. Jo tėvas buvo Lenkijos didikas Stanislovas Poniatovskis, o Poniatovskių giminei kunigaikščių titulas buvo patvirtintas tik 1764 m. karūnaciniame Seime. Iki tol ši giminė turėjo grafų titulą. Tiesa, motinos kilmė buvo aukštesnė. Konstancija Čartoriskytė-Poniatovskienė buvo kunigaikštytė, iš Gediminaičių kilusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Čartoriskių giminės palikuonė.“
Stanislovas Augustas Poniatovskis, iki karūnacijos – Stanislovas Antanas, garbingą Augusto vardą priėmęs kartu su karūna, buvo ir lenkas, ir lietuvis, savo kilme suvienijęs abi tautas, bet į politikos areną atėjęs kaip Lietuvos atstovas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas. R. Šmigelskytė-Stukienė pažymi, kad po daugiau nei šešis dešimtmečius trukusio monarchų Augusto II ir Augusto III iš Saksonijos Vetinų dinastijos valdymo Abiejų Tautų Respublikos valdovu 1764 m. buvo siekiama išrinkti savos dinastijos atstovą. Kilmės aspektas Poniatovskiui lėmė sėkmę, nors niekam tuo metu nebuvo paslaptis, kad už jo nugaros stovi Rusijos imperija.
„Tuo metu buvo kryptingai formuojama viešoji nuomonė, kad „savas“, iš Abiejų Tautų Respublikos kilęs didikų giminės valdovas rūpinsis valstybe geriau, nei tai galėtų padaryti užsienio valdančiųjų dinastijų atstovai, daugiausia reziduojantys užsienyje, – apie kilmės reikšmę renkant paskutinį Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį pasakoja R. Šmigelskytė-Stukienė. – Tačiau Poniatovskiui jo lietuviška kilmė ir Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės Abiejų Tautų Respublikoje, statusas, mažai rūpėjo. Iš jo veiklos matyti, kad paskutiniam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės valdovui buvo svarbu sukurti vieningą Respubliką, ją reformuoti, modernizuoti, kad būtų stipri, centralizuota Naujųjų laikų valstybė. Tiesa, skaitant to meto istorinius šaltinius, įdomu matyti, kad valdovo kilmė ypač svarbi buvo Lietuvos bajorijai. Monarchui dedikuotoje XVIII a. antros pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje Stanislovas Augustas siejamas su Gediminaičių, Jogailaičių dinastija, net su Palemonu. Pats monarchas, valdymo pradžioje rašęs, kad „jaučiasi svetimas Lietuvoje“, vėliau pamažu savo gimtinę prisijaukino užmegzdamas tiesioginius ryšius su bajorijos lyderiais ir taip suformuodamas savo šalininkų grupuotę Lietuvoje.“
Koks monarcho statusas buvo to meto Europoje, kiek valstybės vadovui buvo svarbi kilmė, jos reprezentacija herbuose ir vėliavose, taip pat kitos su valdovų ir suverenų heraldika bei veksikologija susijusios temos bus pristatomos birželio 8 d., šeštadienį, Valdovų rūmų muziejuje nuo ankstyvo ryto, 8.30 val. Kolokviumą „Valdovai: kilmė, herbai ir vėliavos“ organizuoja Heraldikos akademija, Veksikologijos akademija, Genealogijos akademija, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, Valdovų rūmų muziejus. Renginio kalbos: anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, lenkų, lietuvių (be vertimo).
