Publikuota 20240308
#pažinkmus – istorikė dr. Živilė Mikailienė, Parodų ir leidybos skyriaus vyriausioji koordinatorė, keliauja ne tik tarp Lietuvos bei Europos istorijos laikotarpių, bet ir po egzotines šalis. Plačiau skaitykite pokalbyje.
Valdovų rūmuose per metus lankytojai gali aplankyti apie dešimtį skirtingų laikinų parodų. Kaip jos užgimsta?
Sunku atsakyti keliais žodžiais, nes parodai gimti nuo idėjos iki jos realizavimo prireikia laiko, be to, ir pats procesas gana sudėtingas. Parodų temas apibrėžia muziejaus specifika, tačiau Lietuvos istorija ir kultūra yra neišsemiamas šaltinis. Svarbios ir dabartinės aktualijos, pristatome reikšmingas parodas apie valstybingumą. Pavyzdžiui, šįmet rengiame XX a. Baltijos šalių laisvės simbolių parodą, kuri primena apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos kovą už laisvę.
Kai turime parodos idėją, pradedame dėlioti parodos turinį – kuriame parodos koncepciją, ieškome galimų eksponatų, vėliau – dizainas, anotacijos, leidiniai ir visa kita.
Paminėjote parodą „Baltijos valstybių laisvės simboliai 1918–1940 m. Lietuva, Latvija, Estija“. Žinau, kad Jums ši paroda – ypatinga.
Esu viena iš šios parodos kūrėjų – tai visada ypatingas įvykis. Labai įdomu, kad didžiulė ekspozicija remiasi vieno kolekcininko surinktais valstybiniais apdovanojimais. Kartu sumanėme praplėsti kontekstą: atsirado papildomų eksponatų, paskolintų kitų atminties institucijų, kuriais siekėme iliustruoti pačius apdovanojimus – tai dokumentai, portretai, nuotraukos ar net originali, muziejaus darbuotojo šeimai tarpukariu priklausiusi vėliava. Taip visu savo spindesiu atsiskleidžia ne tik ordinai – mums buvo svarbu parodyti, kad už jų pirmiausia yra žmonės, kad lankytojas, atėjęs į parodą be gido, matytų, suprastų mūsų sukurtą pasakojimą. Mano supratimu, muziejus nėra tokia institucija, kur apsilankius svarbiausia nieko neliesti, – muziejus turi su žmogumi kalbėti.
Ar turite svajonių, kurias dar norėtumėte įgyvendinti muziejuje?
Esu laiminga, nes iš esmės visas savo svajones galiu čia realizuoti. Rengiu parodas, įgyvendinu leidybos projektus. Labai džiaugiuosi, kai muziejuje, bendradarbiaudami su dailininkais, komiksų kūrėjais, kuriame leidinius vaikams apie istoriją. Būtų įdomu surengti istorinių artefaktų ir modernaus meno sintezės parodą, kuri atskleistų, kaip interpretuojama ta pati tema, pavyzdžiui, apie koklius.
Ar turite kokių nors ypatingų ritualų, kai norite pailsėti nuo darbo?
Žiūriu vesternus (juokiasi). Tada visiškai atsipalaiduoju. Veiksmas nereikalauja daug apmąstymų, kartais atrodo, kad pati ten dalyvauju. Aišku, taip pat mėgaujuosi pasivaikščiojimais, pavyzdžiui, kiekvieną dieną einu į darbą pėsčiomis nuo Žvėryno iki Valdovų rūmų ir atgal. Per tą laiką mąstau, galvoju ir susidėlioju viską, ko reikia. Ir, žinoma, – knygos, nors skamba gana banaliai, bet tai dalis mano geros dienos ritualo: kava ir knyga.
Kolegos žino, kad su šeima mėgstate keliauti į neįprastas, mažai turistų lankomas vietas. Kokia vieta ar kelionė paliko didžiausią įspūdį?
Yra kelionių, kai keliauji ne tik po šalį, bet ir į save. Esame aplankę daugiau nei septyniasdešimt šalių – nuo Filipinų, Australijos iki Peru, Argentinos. Tačiau Pietų Amerika tikrai viena įspūdingiausių, ypač Peru. Esu praėjusi Inkų taką (angl. Inca Trail), kur keliauji per kalnus su nuostabiais vaizdais. Nors išties sudėtinga, ten labai gerai pažįsti save: ištikus kalnų ligai, turi įveikti vidinį pasipriešinimą, peržengti įprastas ištvermės ribas. Dar viena nepamirštama kelionė buvo Turkmėnistane. Ten supranti, kaip veikia kontrolės mechanizmas, o tu, kaip turistas, esi stebimas visų ir visada.
Ačiū už pokalbį!
