Sforcų šeimos muzikinis kultūrinis paveldas – koncerte

Sforcų (Sforza) šeima iškilo dar XV a. ir ilgą laiką formavo kultūrinį Milano gyvenimą, darė poveikį valdančiosioms Europos dinastijoms, su daugeliu jų Sforcų giminę siejo vedybiniai ryšiai.
 
Pavyzdžiui, Ipolita Marija Sforca (Ippolita Maria Sforza) istoriniuose šaltiniuose minima, kaip itin protinga ir išsilavinusi moteris, įtakinga kultūrinio Milano gyvenimo didikė. Jai buvo dedikuojami muzikos, poezijos kūriniai. Kompozitorius Antonijus Kornacanas (Antonio Cornazzano) jai paskyrė savo traktatą „Libro del arte de danzare“ (1455 m.), o per jos ir Kalabrijos kunigaikščio Don Alfonso vestuves buvo atlikta daina „Hora may che fora son“, išlikusi žymiajame rankraštyje „El Escorial IV.a.24“.
 
Kai 1465 m. vyko Ipolitos Marijos Sforcos ir Alfonso Aragoniečio sužadėtuvės, Ipolitos mokytojas Domenikas da Pjačenca (Domenico da Piacenza) sukūrė šokių. Viena garsiausių Renesanso laikų šokių melodijų tapusi „La Spagna“ pirmą kartą buvo užrašyta A. Kornacano ir iki šių dienų yra išlikę daugiau nei du šimtai jos variacijų.
 
Kitas Renesanso epochos žymus Sforcų šeimos narys – Galeacas Marija Sforca (Galeazzo Maria Sforzai). Pavyzdžiui, yra žinoma, kad žydų tautybės šokių meistras Guljelmas Ebreo (Guglielmo Ebreo) jam dedikavo traktatą „De pratica seu arte tripudii vulgare opusculum“ (1463 m.). Šis Sforca pageidavo, kad jam būtų nurašytos visos Leonardo Džustinianio (Leonardo Giustiniani) eilėraščių kompozicijos, kad galėtų jas atlikti savo dvare. Šias kompozicijas, pagal poeto vardą vadinamas džustinjanomis, galima rasti Otaviano Petručio (Ottaviano Petrucci) šeštojoje „Frottole“ knygoje.
 
Galeaco Marijos Sforcos anūkė – lietuviams gerai pažįstama Bona Sforca. 1518 m. ji ištekėjo už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo. Tačiau grįžtant prie Bonos muzikinės aplinkos ir kalbant, kokia muzika puoselėjama dvare ir koplyčioje Milane, galima paminėti dvi svarbias muzikų ir kompozitorių grupes. Vieni iš jų – garsūs italų poetai, dainiai, kuriantys frotolas – Bartolomeo Tromboncino, Marchetto Cara, gausiai platinami spaustuvininko Otaviano Petručio dainų rinkiniuose ir tuo būdu pasiekę mūsų dienas. Kiti kompozitoriai kūrė vokalinę chorinę muziką – atstovavo franko-flamandiškai mokyklai – Žoskenas Deprė (Josquin des Prez), Loisetas Komperė (Loyset Compere), Aleksandras Agrikola (Alexander Agricola), Gasparas van Verbekė (Gaspar van Weerbeke). Šie kūriniai sukurti prieš pat Bonai Sforcai išvykstant iš Milano, daugelis įdomių unica ir frotolle žanro kūrinių yra išlikę rankraštyje „Baseri 2441“.
 
Bonos Sforcos kultūrinė įtaka atsiskleidžia matant dedikacijas, skirtas jos palikuonims. Jos sūnui Žygimantui Augustui kaip ypatingas virtuozas ir talentingas muzikas giriamas liutnininkas Valentinas Bakfarkas dedikuoja savo kompozicijų rinkinį „Harmoniarum ...“ (1565, Krokuva). Daug puikių XVII a. Milane sukurtų muzikinių kompozicijų tebebuvo dedikuojama jos anūkui Žygimantui Vazai, tarp jų ir vienas reikšmingiausių itališkų diminucijų rinkinių – Frančesko Ronjonio (Francesco Rognoni) „Selva di varii passaggi“ (1620, Milanas). Kadangi žinoma, jog valdovas mėgo italų kompozitorių muziką, tikėtina, kad iškilių F. Ronjonio amžininkų iš Milano – kompozitoriaus Džovanio Paolo Čimos (Giovanni Paolo Cima) ir šokių meistro Čezarės Negrio (Cesare Negri) – kompozicijoms Lenkijos ir Lietuvos dvaro kapelų muzikiniame ir šokių repertuare taip pat atsirado vietos.
 
Unikalaus išlikusio rinkinio kūrinių bus galima išgirsti kovo 14 d. Valdovų rūmų muziejaus rengiamo Dešimtojo tarptautinio Marko Skakio (Marco Scacchi) senosios muzikos festivalio koncerte. Atlikėjai – senosios muzikos ansamblis „Cordaria“ (Šveicarija, Lietuva): Katharina Haun – cinkas ir išilginės fleitos; Adam Bregman – barokinis trombonas; Vilimas Norkūnas – vargonai, basso continuo.
 
Ši Renesanso epochą ir Baroko pradžią aprėpianti muzikos programa parodo, kokį turtingą kultūrinį paveldą mums paliko Sforcos ir jų palikuonys.
 
 
Parengta pagal Adamo Bregmano ir Vilimo Norkūno informaciją
 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Pasaulinę meno dieną Valdovų rūmų muziejus pasipuošė Ukrainos vėliava. Palaikymo akcija – karo sąlygomis dirbantiems muziejininkams

20240415

Pasaulinę meno dieną Valdovų rūmų muziejaus fasadą papuošė Ukrainos vėliava – taip muziejus skelbia palaikantis maskolių sukurstyto grobikiško karo siaubiamos Ukrainos muziejininkus ir menininkus, šalį, kurioje šiandien nuo žvėriškų naikinimo atakų slepiami visos Europos kultūros paveldo turtai ir su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste susiję artefaktai.

Plačiau

Istorinio šokio dieną po Valdovų rūmus – galjardos ritmu

20240411

Šių dienų medicina žodžiu „chorėja“ įvardija staigius, nevalingus, betikslius judesius, atsirandančius dėl centrinės nervų sistemos pažeidimo. Tačiau XIV–XVII a. chorėja buvo populiarus Europos šokis. Sakoma, kad šis šokis (gr. choreia – „ratelis“, „šokis“) nebuvo toks nekaltas, kaip atrodo iš pradžių. Rašytiniuose šaltiniuose nuo Viduramžių minima, kaip grupė žmonių (kartais tūkstančiai vienu metu) imdavo šokti ir judėdavo tol, kol apalpdavo nuo išsekimo, o kartais net mirdavo. Šokantys žmonės atrodė nesąmoningi ir savęs nekontroliuojantys. Minias įtraukiantis socialinis reiškinys vadintas epidemine chorėja, choreomanija arba tiesiog šokio maru.

Plačiau

Publikuota: 2024-03-13 16:01 Atnaujinta: 2024-03-13 16:07
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika