Netekome vieno iš Valdovų rūmų muziejaus krikštatėvių – habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus

Netekome vieno didžiausių Lietuvos mokslo šviesulių, lietuvių archeologijos patriarcho, plastinės rekonstrukcijos pradininko Lietuvoje, dokumentinių filmų kūrėjo, nusipelniusio mokslininko ir atradėjo, Vilniaus katedros ir Valdovų rūmų archeologinių tyrimų organizatoriaus, Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ kūrėjo ir ilgamečio vadovo, vieno iš Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų krikštatėvių, Muziejaus tarybos garbės nario habil. dr. VYTAUTO URBANAVIČIAUS.
 
Vytautas Urbanavičius gimė 1935 m. liepos 3 d. Skirsnemunėje. Mokėsi Zarasuose, 1959 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Dar studijų metais jis pradėjo dirbti Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje restauratoriumi (dab. Lietuvos nacionalinis muziejus). Vėliau Maskvos Etnografijos instituto Plastinės rekonstrukcijos laboratorijoje studijavo dokumentinio portreto atkūrimo pagal kaukolę metodus.
 
Nuo 1966 m. V. Urbanavičius ėmė savarankiškai tyrinėti Lietuvos kapinynus, po metų pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute.
 
Mokslinių tyrimų kryptimi V. Urbanavičius buvo pasirinkęs pagonybę – XIII–XV a. Lietuvos kultūros paveldo (iki krikščionybės įvedimo ir iškart po krikšto) tyrimus. Pagoniškųjų studijų išeities tašku V. Urbanavičiaus buvo pasirinkti laidojimo papročiai: tyrinėti kapinynai, kurių medžiaga tapo daktaro disertacijos „Materialinė ir dvasinė XIV–XVII a. Lietuvos kaimo gyventojų kultūra“ pagrindu.
 
V. Urbanavičius įrodė ir į Lietuvos mokslą įvedė naujų duomenų apie tai, kad mirusiųjų deginimo paprotys gyvavo iki XV a., o įkapių dėjimas į kapus tęsėsi iki XVI–XVII a. ribos. Šiai temai skirtas darbas „Lietuvos pagonybė ir jos reliktai XIII–XVI a.“,už kurį tyrinėtojui1993 m. suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro laipsnis.
 
Bene daugiausia diskusijų tarp mokslininkų sulaukė V. Urbanavičiaus hipotezė apie laidoseną vandenyje, paremtą XIII–XIV a. Obelių kapinyno tyrinėjimų pagrindu. Beveik prieš trisdešimt metų iškelta hipotezė sulaukia naujų patvirtinimų – prie Elektrėnų aptiktas Bajorų kapinynas, kur laidota ežere buvusioje salelėje ar vandens apsemtoje aukštumoje, panašių palaidojimų rasta ir prie Kernavės.
 
Septintajame dešimtmetyje V. Urbanavičius susidomėjo kinu, ir ne tik filmavo vaizdo siužetus, fiksavo archeologinius paminklus, mokslinėse ekspedicijose atliekamų tyrimų eigą, – jis kūrė ir dokumentines istorines apybraižas. 1968 m. pasirodė pirmasis filmas „Šlapgiriškiai prieš 500 metų“. V. Urbanavičiaus užfiksuota medžiaga sumontuota į daugiau nei 60 filmų. Archyvinė, dar niekur nepanaudota ir nerodyta dokumentinė medžiaga šiandien yra neįkainojamos vertės, kaip dar vienas istorinių tyrinėjimų šaltinis.
 
Vytautas Urbanavičius pirmasis Baltijos valstybėse ėmėsi plastinės kaukolės rekonstrukcijos; pagal vadinamąjį M. Gerasimovo metodą atkūrė per 200 grafinių ir daugiau kaip 30 skulptūrinių įvairių laikotarpių žmonių tipų bei istorinių asmenybių portretų (pvz., Barboros Radvilaitės, Kristijono Donelaičio, Teofilio Ruigio ir kt.). 1989–1990 m. V. Urbanavičius dalyvavo Estijos Prezidento Konstantino Petso (Konstantin Päts) palaikų paieškų ir grąžinimo į tėvynę ekspedicijoje. Už šį darbą 2005 m. Estijos Prezidento buvo apdovanotas Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu. Taip pat dalyvavo tautosakininkų brolių Antano ir Jono Juškų identifikavimo, Latvijos Prezidento Karlio Ulmanio (Kārlis Ulmanis) kapo paieškų Turkmėnijoje ekspedicijose, daug prisidėjo identifikuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos palaikus Vilniaus katedroje. 1994–1996 m. V. Urbanavičius vadovavo Vilniaus Tuskulėnų parke palaidotų stalininio teroro aukų kapavietės tyrimams, kartu su teismo medicinos ekspertais ėmėsi identifikuoti aukas.
 
1984–1989 m. V. Urbanavičius dalyvavo tyrinėjant Vilniaus katedros požemius. Nuo 1988 m. vadovavo Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijos tyrimams. Čia atidengti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rūsiai.
 
Dar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino epochą siekiančios pilies, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto rūmų liekanų atradimai ir tyrimai Atgimimo laikotarpiu kėlė ir skatino didelį susidomėjimą savo krašto istorija ir archeologija. Su šiais tyrimais užaugo ne viena archeologų ir istorikų, studijų metais čia atlikusių praktiką, karta. V. Urbanavičius buvo vienas pirmųjų prakalbęs ir apie Valdovų rūmų atkūrimą. Siekdamas parodyti gausią archeologinę medžiagą, jis Valdovų rūmų rytinio korpuso vietoje išlikusiame pastate įrengė pirmąją muziejinę ekspoziciją. V. Urbanavičiaus iniciatyva tuomet po archeologinius tyrinėjimus nuo kritulių saugančiais gaubtais buvo sukurta koncertams ir spektakliams pritaikyta erdvė.
 
Atkūrus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus ir įsteigus juose Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus, daug V. Urbanavičiaus išugdytų tyrėjų tęsė savo darbus naujajame muziejuje. Pats V. Urbanavičius, pasižymėjęs subtiliu humoro jausmu, dėmesingumu jaunesniems kolegoms, tyrinėtojui būdingu paslaptingumu ir dažnai pagarbiai vadintas „Profesoriumi“, tapo Muziejaus tarybos garbės nariu ir muziejaus leidinio „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronika“ tarptautinės redakcinės kolegijos nariu. Kartu įgyvendintas ne vienas leidybinis ir parodinis projektas.
 
V. Urbanavičius yra parengęs ir išleidęs kelias monografijas, apie 200 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių. Keletas paskutinių V. Urbanavičiaus darbų – jo parengtos ir sudarytos knygos „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje“, „Sugrąžinta praeitis“, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje“ – skirta V. Urbanavičiaus tyrinėtų paminklų medžiagai publikuoti. Šios knygos išleistos glaudžiai bendradarbiaujant su Valdovų rūmų muziejumi ir daugeliu jo specialistų. Paskutinį kartą V. Urbanavičius Valdovų rūmų muziejuje lankėsi 2023 m. liepą ir džiaugėsi trumpam į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją grįžusiais Žygimanto Augusto gobelenais, kalbėjo apie ateities planus, Vytauto Didžiojo palaidojimo vietos paieškų perspektyvas.
 
Valdovų rūmų muziejaus bendruomenė giliai liūdi kartu su a. a. Vytauto Urbanavičiaus artimaisiais ir sunkią netekties valandą juos nuoširdžiausiai užjaučia. Atsisveikinti su Velioniu bus galima Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, šį trečiadienį nuo 11.00 iki 20.00 val. Artimieji prašo nenešti vainikų ir krepšelių, velionį pagerbti tik gėlės žiedu. Urna su Velionio palaikais bus laidojama liepos 3 d. gimtojoje Skirsnemunėje.
 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Dr. Tomos Zarankaitės-Margienės ir kolegų archeologų knyga – „Top 30“ knygų sąraše!

20240614

15min.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojas Audrius Ožalas parengė 30-ies geriausių negrožinės literatūros knygų sąrašą. Labai džiaugiamės, kad Valdovų rūmų muziejaus kultūros istorikė dr. Toma Zarankaitė-Margienė, kartu su kitais autoriais – dr. Giedre Piličiauskiene ir dr. Povilu Blaževičiumi, išrinkta kaip vieno geriausių leidinių autorė. Kolektyvinė monografija „Šunys Lietuvoje XIII–XVIII amžiuje“ (Vilniaus universiteto leidykla) buvo pristatyta šiais metais per knygų mugę.

Plačiau

Vasarą Valdovų rūmų muziejus dirba ilgiau!

20240531

Pradedame vasaros sezoną, kuris bus pilnas puikios muzikos, kino bei istorijos. Taip pat ilgėja muziejaus darbo laikas ir jame galėsite apsilankyti visomis savaitės dienomis!

MUZIEJAUS DARBO LAIKAS VASARĄ (birželio 1 d. – rugpjūčio 31 d.):
I, II, III, VII 10.00–18.00
IV, V, VI 10.00–20.00
 

Plačiau

Publikuota: 2024-01-22 17:14 Atnaujinta: 2024-01-23 09:40
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika