Publikuota 20230906
„Ukraina nebeturi kur trauktis ar derėtis – tik kovoti iki visiškos pergalės“, – apsilankęs Valdovų rūmų muziejuje teigė profesorius, poetas, publicistas, filosofas Tomas Venclova. Kartu su parodos „Laiko pėdsakai: sienos ir spalvos“ autoriumi Raimondu Pakniu T. Venclova apžiūrėjo fotografijoje įamžintas krikščionių šventovių, daugiausia katalikų bažnyčių ir koplyčių, liekanas Ukrainoje, Baltarusioje, išsaugotus medinių lietuviškų bažnyčių interjerus.
Analogine kamera R. Paknio itin tiksliai užfiksuoti pastatai yra išsimėtę didžiulėje teritorijoje, kuri kadaise priklausė vienai valstybei – Abiejų Tautų Respublikai. Šiandieną šios žemės yra padalytos tarp Ukrainos, Baltarusios, Lenkijos ir Lietuvos, bet jose esantis paveldas mena bendras kultūrines šaknis ir istorinius saitus.
Polichromijos žymės yra universalus istorinio paveldo požymis, leidžiantis fotografui nepaisyti architektūros funkcinės tipologijos ir pristatyti ištiso regiono (šiuo atveju tai buvusi Abiejų Tautų Respublikos teritorija) bei plataus chronologinio laikotarpio (XVII–XIX a.) meninės kultūros pavyzdžius. T. Venclova teiravosi, ką parodos autorius matė nuvykęs į Ukrainą, jos atokius kaimus, kuriuose nyksta kadais prabangios šventovės.
Susitikęs su Valdovų rūmų muziejaus vadovu Vydu Dolinsku svečias aktyviai domėjosi, kaip Ukraina atrodo šiandien, kai joje vyksta karas. Neseniai iš darbo kelionės grįžusio muziejaus vadovo T. Venclova klausė, kokia istorinio paveldo būklė, kaip į karą reaguoja gyventojai, kokie jų kasdienybės poslinkiai, net jei gyvena toliau nuo karščiausių mūšių vietos.
