Paskaita: Dresdeno rezidencinė pilis XXI amžiuje

2011 m. gegužės 11 d. 17 val. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje prof. dr. Dirkas Syndramas - Dresdeno valstybinių meno rinkinių generalinio direktoriaus pavaduotojas, Dresdeno rezidencinės pilies bei Žaliųjų skliautų lobyno ir Šarvų bei ginklų kameros direktorius - skaitys pranešimą „Dresdeno rezidencinė pilis XXI amžiuje: muziejus architektūros paminkle“.

Dresdeno miesto istorija, kaip ir daugelio, prasidėjo nuo pilies. XV a. ji tapo Saksonijos hercogų, kurfiurstų ir galiausiai karalių rezidencija. Nuo 1697 m. iki 1763 m. Dresdeno pilis buvo Lenkijos karalių bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija.

Dresdeno rezidencinė pilis - tai vieno galingiausių Šventosios Romos imperijos kunigaikščio administracinis centras, Saksonijos valstybingumo ir suverenumo simbolis, valdovo ir jo šeimos, rūmų pareigūnų gyvenamoji vieta. 

Nuo XVI a. čia kaupti ir saugomi vertingi meno kūrinių rinkiniai. 

1945 m. po sąjungininkų aviacijos antskrydžių Dresdeno pilis virto griuvėsiais. Išliko tik keturios iš aštuonių barokinių Lobyno muziejaus Žaliųjų skliautų salių. 

1983 m. parengti ansamblio atkūrimo reikalavimai ir apibrėžtas atstatymo tikslas – „atkurti tam tikro laiko tipiškas planines struktūras, fasadų dekorą ir interjerą“. Nuspręsta iš naujo sukurti ankstesnį senąjį ir iš dalies jau prieš šimtmečius prarastą istoriškumą, o ne atstatyti tai, kas pilyje buvo prieš pat karą. Ši koncepcija plėtojama ir po 1990 m. Vokietijos suvienijimo.

Atkūrimo ir įrengimo darbus planuojama baigti 2012 m.

Istorinės sąsajos su Lietuva

Dresdeno rezidencinės pilies atkūrimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams yra svarbus ir artimas, istorinė paskirtis ir simbolinė reikšmė – analogiškos, likimas skiriasi tik chronologija.

Saksonijos hercogų bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijas sieja dinastiniai bei kiti istoriniai ryšiai. 

XV a. pradžioje Jogailos sesers Aleksandros duktė Cimbarka ištekėjo už Saksonijos hercogo Ernsto ir neabejotinai lankėsi Dresdeno pilyje. 

1496 m. Leipcige įvyko Saksonijos hercogo Georgo vestuvės su Lietuvos ir Lenkijos valdovo Kazimiero Jogailaičio dukterimi Barbora, kuri su vyru net 38 metus gyveno Dresdeno pilyje. Katalikybę protegavęs hercogas Georgas turėjo Gediminaičių-Jogailaičių kraujo.

Nuo 1697 m. iki 1763 m. su pertraukomis Saksonijos hercogais, Šventosios Romos imperijos kurfiurstais bei Lenkijos karaliais ir Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais buvo tie patys saksų Vetinų dinastijos atstovai – Augustas Stiprusis bei jo sūnus Augustas III. 

Saksų valdančiosios dinastijos narys buvo svarstomas kaip vienas iš galimų kandidatų į Lietuvos karaliaus sostą 1917–1918 m.

Saksoniją ir Lietuvą,s ir Vilnių nuo seno jungė kultūriniai, meniniai, prekybiniai ryšiai.

XVI a. pirmoje pusėje Dresdene dirbo italų menininkas Giovanni Maria Mosca Padovano, kuris Vilniuje po gaisrų atstatė katedrą, kūrė antkapius ir medalius, prisidėjo puošiant renesansinius Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus. 

Dresdeno meno rinkiniai XVIII a. buvo papildyti Lietuvoje buvusiais kūriniais, o lobyne, šarvų ir ginklų rinkiniuose iki šiol esama nemažai su Lietuva susijusių vertybių. 

Dalis paveikslų rėmų, eksponuojamų garsiojoje Dresdeno paveikslų galerijoje, puošti Lietuvos heraldiniais ženklais, o Vyčio herbų, liudijančių bendrą Lietuvos ir Saksonijos istorijos atkarpą, ant Dresdeno pastatų yra išlikę gerokai daugiau nei Vilniuje.

Kultūros vakaro dalyviai: prof. dr. Dirkas Syndramas ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.

Tai tarptautinės akcijos „Muziejų naktis“ renginys.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Pasaulinę meno dieną Valdovų rūmų muziejus pasipuošė Ukrainos vėliava. Palaikymo akcija – karo sąlygomis dirbantiems muziejininkams

20240415

Pasaulinę meno dieną Valdovų rūmų muziejaus fasadą papuošė Ukrainos vėliava – taip muziejus skelbia palaikantis maskolių sukurstyto grobikiško karo siaubiamos Ukrainos muziejininkus ir menininkus, šalį, kurioje šiandien nuo žvėriškų naikinimo atakų slepiami visos Europos kultūros paveldo turtai ir su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste susiję artefaktai.

Plačiau

Istorinio šokio dieną po Valdovų rūmus – galjardos ritmu

20240411

Šių dienų medicina žodžiu „chorėja“ įvardija staigius, nevalingus, betikslius judesius, atsirandančius dėl centrinės nervų sistemos pažeidimo. Tačiau XIV–XVII a. chorėja buvo populiarus Europos šokis. Sakoma, kad šis šokis (gr. choreia – „ratelis“, „šokis“) nebuvo toks nekaltas, kaip atrodo iš pradžių. Rašytiniuose šaltiniuose nuo Viduramžių minima, kaip grupė žmonių (kartais tūkstančiai vienu metu) imdavo šokti ir judėdavo tol, kol apalpdavo nuo išsekimo, o kartais net mirdavo. Šokantys žmonės atrodė nesąmoningi ir savęs nekontroliuojantys. Minias įtraukiantis socialinis reiškinys vadintas epidemine chorėja, choreomanija arba tiesiog šokio maru.

Plačiau

Publikuota: 2011-04-29 Atnaujinta: 2011-07-18 16:50
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika