Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai išleido knygą „Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose“, kurioje publikuojami trijų operų libretai, jų vertimas į lietuvių kalbą, dr. Dainiaus Būrės komentaras „Dvaro vertybės Virdžilijaus Pučitelio (Virgilio Puccitelli) libretuose“ ir knygos sudarytojos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikos paveldo tyrėjos habil. dr. Jūratės Trilupaitienės studija „Dramma per musica XVII a. pirmosios pusės Vilniuje“. Knygą redagavo ir jos parengimą koordinavo Laima Kunickytė. Knyga visuomenei pristatyta Valdovų rūmuose surengtame vakare „Prie operos Lietuvoje ištakų“. Mintimis apie operos meną dalijosi leidinio autoriai, vertėjas prof. habil. dr. Guido Michelini, muzikologai Laima Vilimienė ir prof. dr. Jonas Bruveris.
Ryškiausias Baroko epochos muzikos žanras, sujungęs muziką, dramą ir dailę, -dramma per musica, arba ankstyvoji opera, muzikologės Jūratės Trilupaitienės teigimu, Lietuvą pasiekė neįtikėtinai greitai - nepraėjus nei keturiasdešimčiai metų nuo jos atsiradimo Florencijoje. 1636 m. rugsėjo 4 d. į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus rinkosi publika žiūrėti operos „Elenos pagrobimas“ (Il ratto di Helena). Nežinoma, kaip skambėjo pirmosios operos muzika ir kas ją sukūrė. Manoma, kad tai galėjęs būti italų kompozitorius Markas Skakis (Marco Scacchi), dirbęs karališkosios kapelos vadovu, o gal muziką rašė keli kūrėjai. Žinoma, kad operos teksto autorius ir scenografas (renginio programėlėje įrašyti jų vardai) yra Virdžilijus Pučitelis (Virgilio Puccitelli) ir Agostinas Ločis (Agostino Locci).
Nors XXI a. operos afiša neįsivaizduojama be kompozitoriaus vardo, XVII a. pradžioje tekstų kūrėjas iškeltas ne be pagrindo - libretai už rūmų sienų keliaudavo kaip savarankiški literatūros kūriniai.
Dramma per musica pastatymus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose inicijavo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza (1595-1648), garsėjęs geru skoniu, aistra muzikai, ir mėgęs Vilnių. Operos idėją Abiejų Tautų Respublikos valdovas parsivežė iš kelionės po Europą, ją įgyvendino įdėjęs daug pastangų ir lėšų.
Per dvidešimties metų laikotarpį (1628-1648), kada buvo statomos operos Vilniuje ir Varšuvoje, Vazų kapela išaugo iki didžiulės, įvairiatautės 40 muzikų komandos. Joje dainavo apie 12 aukštos klasės solistų, atliekančių sudėtingas solo partijas. Prof. J.Trilupaitienė pažymi, kad elitinis, Vidurio ir Šiaurės Europoje vertintas kolektyvas, atliko svarbią edukacinę misiją, pas kapelos narius galėjo mokytis vietiniai muzikantai.
Vilniaus rūmus profesionalaus meno sklaidai paruošė Vladislovo Vazos pirmtakas, Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, savo valdymo laiku (1544-1572) į mylimą miestą priviliojęs daugybę Italijos menininkų, išpuoselėjęs renesansinio dvaro kultūrą.
Pasak muzikologo prof. J. Bruverio, istorija įsigyvena mūsų dabartyje, ji niekur nedingo: tik už keliolikos žingsnių nuo Valdovų rūmų, Katedroje – Vladislovo Vazos širdis, Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikai. Ten pat, Katedroje, ilsisi Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras Jogailaitis, kurio valdymo laiku rūmuose muzikos gyvenimas taip pat buvo aktyvus.
V. Pučitelio libretų vertėjas dr. D. Būrė prisimena, kaip, ieškodamas oazės darbui su tekstais ir bėgdamas nuo kasdienybės, kuri paklaidina ne mažiau nei Kirkės burtai, užuovėją rado šalia Valdovų rūmų, kitapus gatvės esančioje Mokslų akademijos bibliotekoje. Kadaise čia stūksojo galingos Lietuvos giminės – Radvilų - rūmai ir galbūt gyveno Barbora Radvilaitė. Bibliotekoje, už lango siaučiant rudens darganoms, vėliau spaudžiant šalčiui, vertėjas įsivaizduodavęs, kaip V. Pučitelis, susisukęs į kailius, prie židinio palinkęs, piešia savo tekstais saulėtus, išsiilgtos Italijos peizažus. Visi poeto libretai, skambėję Varšuvoje ir Vilniuje, sukurti čia - atšiauriame krašte, kur, pasak D. Būrės, gerai prinokęs vietinis vaisius galėjo būti tik keptas obuolys. Tačiau gyvenimas Vladislovo Vazos valdomoje valstybėje V. Pučiteliui padėdavo į antikinių mitų siužetus įpinti krašto aktualijas, o libretus poetas galėjo kurti atsižvelgdamas į kapelos sudėtį bei galimybes.
Rašytiniai šaltiniai liudija, kad scena spektakliui Valdovų rūmuose buvo montuojama kaskart naujai ir atskiros, tik teatrui skirtos salės rūmuose, matyt, nebuvo. Spėjama, kad operos statytos vadinamoje Sosto salėje. Būtent čia vyko knygos pristatymas, kuris, nežinia kieno taikliu pastebėjimu, buvo panašus į vakarą, skirtą dvasioms iššaukti, kai į salę, rodos, tuoj žengs karalius su svita arba dramma per musica kūrėjai.
Mašinerijos ir scenografijos specialisto A. Ločio (Agostino Locci) dėka XVII a. pradžioje tokie stebuklai žiūrovų akivaizdoje ir vyko: susirinkusieji krūpčiojo nuo žaibų ir griaustinių, jiems prieš akis drebėjo kalnai, jūros bangose skendo rūmai. Prof. J.Trilupaitienė pažymi, kad A. Ločis, prieš atvykdamas į mūsų kraštus, buvo gerai susipažinęs su Italijos meno laimėjimais, teatro salių projektavimu ir dekoracijų konstrukcijų paslaptimis.
Nėra žinoma, ar A.Ločis projektavo antrosios Vilniuje rodytos operos „Andromeda“ („L’Andromeda“, 1644) scenografiją, bet pastatymui „Apviltoji Kirkė“ („Circe delusa“, 1648) inžinierius sukūrė įrenginį, greitai pakeičiantį net šešias dekoracijas.
Filologas prof. habil. dr. Guido Michelini Valdovų rūmų muziejui iš Italijos atvežė žinią, kad kovo 22 d. knyga „Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose“ pristatyta kompozitoriaus Marko Skakio (Marco Scacchi) muziejuje, Galėzės miestelyje, kur kūrėjui atminti nuo 2001 m. rengiamas muzikos festivalis ir atliekami M. Skakio ir jo amžininkų italų kūriniai. Ateityje festivalį italai norėtų surengti Vilniuje, Valdovų rūmuose.
Leidinio apie pirmąsias operas Vilniuje kelionė Italijoje nenutrūksta. Netrukus knyga bus pristatyta San Severino Markės mieste - čia gimė ir 1654 m. mirė libretų kūrėjas V. Pučitelis.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas priminė, kad Valdovų rūmai, prieš tai čia buvusi pilis, yra Lietuvos muziejų, bibliotekų, banko, teatrų ir daugelio kitų, šiandien egzistuojančių, įstaigų pirmtakas, o muziejus turi ir stengiasi įvairius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės fenomenus prikelti naujam gyvenimui.
Pakeliui į spaustuvę ir kiti leidiniai - prof. habil. dr. Antano Tylos „Lietuvos iždas“ ir dr. Edmundo Rimšos „Heraldika“, prieš porą mėnesių pristatyta Valdovų rūmų muziejaus išleista prof. habil. dr. Eugenijos Ulčinaitės knyga „Kalbų varžybos“ supažindina su unikaliais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų sveikinimais.
D. Būrė žmonėms, gaivinantiems istoriją, skyrė žodžius:
„Lyg prakilnios damos ir narsūs riteriai jie stoja į kovą prieš laiką, kuris lyg smėlio audromis užkloja paprastai daug gražių dalykų. Šios pastangos – dalelė po dalelės, vaduoja iš užmaršties senosios kultūros reiškinius, akimirkas, epizodus.“
Parengė Aistė Mažutytė
Šis straipsnis publikuotas š. m. savaitraštyje „Literatūra ir menas“ Nr. 17
