Publikuota 20250414
Aktualu iki 2025-04-20
XIII a. pab. – XIV a. pr.
Dirbinio dydis – 1,1 × 0,8 × 0,3 cm
Kaulas (kiškio šokikaulis)
Blaževičius P. Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių komplekso, Žemutinės pilies rūmų liekanų (u. k. 24705) teritorijos (LDK valdovų rūmų G rūsio) detaliųjų archeologinių tyrimų 2019–2020 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 3003.
Kaulą identifikavo dr. G. Piličiauskienė (Vilniaus universiteto Bioarcheologijos tyrimų centras)
2019–2020 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų teritorijoje vykę archeologiniai tyrimai buvo dosnūs atradimų. Šių tyrimų rezultatai papildė iki tol sukauptas žinias apie Vilniaus Ankstyvosios mūrinės pilies (XIII a. pabaiga – XIV a. pradžia) aplinkos raidą. Taip pat pradžiugino iki tol šioje teritorijoje nematytais radiniais. Vienas tokių – tai kaulinis kabutis-amuletas. Dirbinys pagamintas iš kiškio pėdos kaulo – šokikaulio, viename jo gale išgręžiant skylę pakabinimui.
Šis kabutis-amuletas buvo surastas kultūriniame sluoksnyje, susiformavusiame Ankstyvosios mūrinės pilies pietinės gynybinės sienos išorėje. Mūrinė pilis buvo pastatyta Pilies kalno (vadinamo Gedimino kalnu) pietvakarinėje papėdėje, buvusios kalvos aikštelėje, o kalvos šlaitai buvo sutvirtinti medinėmis konstrukcijomis. Pasitelkiant tarpdisciplininių tyrimų metodus (dendrochronologiją ir radioanglies AMS C14), nustatyta, kad pirmą kartą pietinis kalvos šlaitas buvo sutvirtintas XIII a. septintajame–devintajame dešimtmetyje. Tačiau kultūrinis sluoksnis virš įžemio, kur ir buvo įrengiama konstrukcija, galėjo formuotis jau keliais dešimtmečiais anksčiau. Antroji medinė konstrukcija buvo įrengta XIV a. antrajame–trečiajame dešimtmetyje. Su pastarosios konstrukcijos įrengimu siejamas maždaug 1–2 metrų storio nevienalytis žemių sluoksnis, užpildęs konstrukciją ir suformavęs naują kalvos pietinio šlaito paviršių. Sluoksnio supylimas siejamas su Ankstyvosios mūrinės pilies pirmuoju plėtros etapu, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316–1341) valdymo pradžioje pilies aikštelėje buvo statomi mūriniai rezidenciniai-reprezentaciniai pastatai. Tikėtina, kad plečiant kalvos aikštelę ir statant įgilintus pastatus, buvo nukastas ir ant šlaito supiltas iki tol aikštelėje susiformavęs kultūrinis sluoksnis su įvairiais archeologiniais radiniais, tarp jų ir kabučiu-amuletu iš kiškio šokikaulio.
Kabučių-amuletų iš kiškių šokikaulių Lietuvos archeologinėje medžiagoje iki šiol nėra žinoma. Aplinkiniuose regionuose jie taip pat nėra labai dažni. Bent dvi analogijos, datuotos XI–XIII a., žinomos iš šiaurės rytų Estijos. Varbolos piliakalnyje buvo rastas kabutis iš kiškio šokikaulio, grandelėmis sukabintas kartu su šuns iltimi. Dar vienas toks kabutis rastas Keavos piliakalnyje.
Tiek Lietuvoje, tiek ir aplinkiniuose regionuose dažniau aptinkami kabučiai-amuletai iš gyvūnų dantų ar nagų, pavyzdžiui, iš šunų ar lokių ilčių, lokių nagų ir kt. Štai Estijoje rasta kabučių, pagamintų iš miškinių kiaunių ir bebrų pėdų kaulų, žinomas kabutis iš erelio nago. Vikingų laikotarpiu datuojamų amuletų iš bebrų pėdų kaulų randama dabartinės Baltarusios teritorijoje. Taip pat žinomos ir vario lydinio kabučių-amuletų kopijos, imituojančios gyvūnų kaulus, dantis ar nagus.
Kaip pastebi tyrinėtojai, kabučių-amuletų nešiojimo tradicija yra labai sena ir neatsiejama nuo tikėjimo magiškomis gamtos ir gyvūno galiomis. Manoma, kad pasirinktas amuletas galėjo reprezentuoti ir nešiojančiajam suteikti tam tikro gyvūno galią bei jėgą ar pritraukti jį globojančių dievybių palankumą. Taip pat amuletams tradiciškai suteikiama maginė apsaugos nuo blogųjų jėgų reikšmė. Esama nuomonių, kad tam tikras amuletas galėjo reprezentuoti jį nešiojančio žmogaus užsiėmimą. Pavyzdžiui, iš kailinio gyvūno kaulo pagamintą kabutį galėjo nešioti būtent tokius gyvūnus medžiojantis ir jų kailiukais prekiaujantis asmuo.
Su kuo galėjo būti susijęs iš kiškio šokikaulio pagamintas kabutis-amuletas? Vieną iš interpretacijų galima rasti senosios lietuvių religijos tyrinėjimuose. 1261 m. užrašytame Sovijaus mite tarp dievų-suverenų minima Žvėrūna-Medeina. Ši dvilypė dievybė atstovauja medžioklei ir karui – prioritetinėms kunigaikščio ir didikų veiklos sritims. Žvėrūnos-Medeinos raiška vilkais ir kiškiais (Medeinai priklauso „Zuikių dievo“ epitetas) gerai iliustruoja šios deivės dvilypumą, reprezentuojantį ir kariaunos (kario) egzistenciją: jis ir medžiotojas, ir medžiojamasis. Dr. Vykintas Vaitkevičius yra pastebėjęs, kad Žvėrūnai-Medeinai ir jos kultui ypatingas dėmesys buvo skiriamas jau valstybę formuojančios giminės religinėje tradicijoje. Jis taip pat atkreipė dėmesį į įdomią tendenciją, kad pagrindinis su Žvėrūna-Medeina siejamų šventviečių arealas sutampa su menama Lietuvos žemės (siaurąja prasme) teritorija ir koreliuoja su ankstyvųjų valdovo kiemų bei valstybinių pilių geografija.
Medžiagą parengė Dovilė Urbonavičiūtė-Jankauskienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Naudota literatūra
Choyke A. „The Bone is the Beast: Animal Amulets and Ornaments in Power and Magic“, in: Anthropological Approaches to Zooarchaeology. Complexity, Colonialism, and Animal Transformations, ed. by D. Campana etc., Oxford, 2010, p. 197–209.
Luik H. „Bone artefacts at Latest Iron Age hillforts: on the basis of finds from Lõhavere, Soontagana, Varbola and Valjala / Luuesemed hilisrauaaja linnamägedel Lõhavere, Soontagana, Varbola ja Valjala leidude põhjal“, in: Linnusest ja linnast: uurimusi Vilma Trummali auks / About Hillfort and Town: Studies in Honour of Vilma, koostanud ja toimetanud A. Haak etc., Tallinn, Tartu, 2004, p. 187, 188.
Luik H. Luu-ja sarvesemed Eesti arheoloogilises leiumaterjalis viikingiajast keskajani/ / Bone and Antler Artefacts among Estonian Archaeological Finds from the Viking Age until the Middle Ages, Tartu, 2005, p. 113, 114.
Luik H. „Beaver in the Economy Ans Social Communication of the Inhabitants of South Estonia in the Viking Age (800–1050 AD)“, in: VIAVIAS Vienna Institute for Archaeological Science, 2010, Nr. 3, p. 46–54.
Luik H. „Bone Artefacts from the Keava Hill Fort“, in: Estonian Journal of Archaeology, 2012, Nr. 1, p. 92–105.
Murphy L. J., Ameen C. „The Shifting Baselines of the British Hare Goddes“, in: Open Archaeology, vol. 6, 2020, No. 1, p. 214–235.
Vaitkevičius V. „Nauja Žvėrūnos-Medeinos perspektyva“, in: Lietuvos archeologija, t. 24, 2003, p. 17–32.
Еремеев И. И. Древности Полоцкой земли, Санкт-Петербург, 2015, с. 487.
