Prancūzijos Didžiosios armijos Ilyrijos pulko uniforminė saga

 

Per ilgamečius archeologinius tyrimus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų teritorijoje surinkta reikšminga įvairiais laikotarpiais datuojamų sagų kolekcija. Tarp jų išsiskiria gerai išsilaikiusi saga, priklausiusi Prancūzijos imperijos (1804–1815) kariuomenės karių uniformai. Šis radinys yra svarbus tiek kaip materialusis liudijimas apie Napoleono epochos karinį buvimą Lietuvoje, tiek kaip platesnio istorinio konteksto dalis.

Saga yra apvali, pagaminta iš vario lydinio štampavimo būdu ir padengta alavo sluoksniu. Ant jos averso išlikęs reljefinis dekoro motyvas su aiškiai įskaitomais užrašais. Reverse yra kilpelė, skirta sagai prie uniformos prisiūti.

Sagos averso centre pavaizduotas pučiamasis muzikos instrumentas – medžioklės ragas (pranc. cor de chasse). Šis simbolis dažnai naudotas Napoleono laikų Prancūzijos kariuomenės atributikoje, ypač lengvųjų pėstininkų („Voltigeurs“) ir šaulių („Chasseurs“) daliniuose. Ragą supa įrašas „Empire Français“, kuris nurodo Napoleono I laikų Prancūzijos imperiją. Rago centre įkomponuotas užrašas „Regiment d’Illyrie“, identifikuojantis konkretų karinį dalinį – Ilyrijos pulką.

Pulkas buvo vienas iš Prancūzijos imperijos dalinių, tiesiogiai susijusių su Ilyrijos provincijomis, įkurtomis 1809 m. po Austrijos ir Prancūzijos karo. Šios teritorijos, apėmusios dalį dabartinių Slovėnijos, Kroatijos, Bosnijos ir Juodkalnijos žemių, buvo prijungtos prie Prancūzijos imperijos. Ilyrijos pulkas, kuris oficialiai buvo įsteigtas 1810 m. lapkričio 16 d., egzistavo iki 1813 m. lapkričio 17 dienos.

Pulką sudarė tiek vietiniai gyventojai, tiek prancūzų kariai, tarnavę lengvųjų pėstininkų ir šaulių daliniuose. Šis pulkas dalyvavo Napoleono 1812 m. žygyje į Rusiją, kovėsi Astrounos, Borodino, Krasno ir kituose mūšiuose.

 

1812 m. birželio 23 d. Didžioji armija (pranc. La Grande Armée) persikėlė per Nemuną ties Kaunu ir įžengė į Rusijos imperijos valdytą Lietuvos teritoriją. Tuo metu Ilyrijos pulkui vadovavo Garbės legiono karininkas, pulkininkas Nikola Šmicas (Nicolas Schmitz). Napoleono korespondencijoje minimi pulko struktūriniai iššūkiai – jį sudarė ne tik kariai iš Ilyrijos provincijų, bet ir asmenys, verbuoti iš kalėjimų bei kitų abejotinos reputacijos šaltinių. Tai lėmė didelį dezertyravimo mastą.

Liepos 1 d. Vilniuje imperatoriui buvo pranešta, kad Elchingeno kunigaikštis, maršalas Mišelis Nė (Michel Ney) prašė perkelti 129-ąjį ir Ilyrijos pulkus dėl pernelyg didelio dezertyrų skaičiaus. Liepos 9 d. nuspręsta Kauno įgulą formuoti iš Ilyrijos pulko. Liepos 25 d. pulkas pirmą kartą susidūrė su priešu Astrounos mūšyje, kuris baigėsi prancūzų pergale.

Rugpjūčio 24 d. įsakymu imperatorius įgaliojo pulką savo gretas papildyti 500 lietuvių rekrūtų, siekiant kompensuoti įgulos tarnybos nuostolius, patirtus kampanijos metu. Be to, imperatorius nurodė verbuoti lenkus, kad būtų išlaikytas kovinis pulko pajėgumas.

Borodino mūšyje Ilyrijos pulkas patyrė didžiulių nuostolių. Rugsėjo 9 d. jam įsakyta vykti į Smolenską, o rugsėjo 21 d. – į Maskvą. Vis dėlto spalio 4 d. Napoleonas nurodė, kad Ilyrijos ir 129-asis pulkai liktų Smolenske tam, kad būtų sujungti išlikę daliniai.

Napoleonui pasitraukus iš Maskvos ir Didžiajai armijai traukiantis iš Rusijos, Ilyrijos pulkas dalyvavo Krasno mūšyje, kur lapkričio 18 d. neteko 9 karininkų, o 23 buvo sužeisti. Lapkričio 19 d. buvo sužeistas pulko vadas N. Šmicas. Pulko likučiai dar lapkričio 28 d. kovojo Berezinos mūšyje, o gruodžio pradžioje pasiekė Vilnių ir Kauną.

 

Pristatoma saga eksponuojama nuolatinėje Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijoje (I maršrutas „Istorija, archeologija, architektūra“, 16 salė, 16.2 vitrina).