Nerviūrinės plytos

 

Tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos archeologinių tyrimų medžiagą išskirta apie 40 skirtingų profilių nerviūrinių plytų tipų. Keletas tipų buvo skelbti anksčiau, tai „kryžiaus“ formos nerviūrinė plyta, datuojama XIV a. pirmu ketvirčiu, pleišto formos nerviūrinė plyta, datuojama XIV a., ir nerviūrinė plyta su elipsės formos elementais, datuojama XV a. antra puse.

Išnagrinėję Valdovų rūmų muziejaus fonduose saugomą medžiagą pristatome dar vieną nerviūrinių plytų tipą. Tai plytos, sudarytos iš smaigalio, kryžmos ir įmūryti skirtos dalies – bazės. Smaigalys turi volelį ir viršuje mažesnį daugiakampį, forma primenantį trikampį. Kryžma, esanti centrinėje plytos dalyje, yra plačiausia plytos vieta, o žemiau esanti bazė – siauresnė, stačiakampė. Tokio tipo nerviūrinių plytų vienoje plokštumoje matyti išilginės braukos, taip pat dalis plytų turi dvi tvirtinimo skylutes, padarytas vienoje tiesėje išilgai plytos. Viena jų – volelio centinėje dalyje, kita – kryžmos ir bazės sankirtoje. Muziejaus fonduose saugomi 24 vienetai šio tipo plytų, o tai sudaro maždaug apie penkis procentus visų nerviūrinių plytų, rastų Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Dauguma tokių plytų išlikusios fragmentiškai, daugiausia smaigaliai. Taip pat rastos kelios iš dalies išlikusios plytos, kurios leidžia atkurti visą plytos vaizdą (il. 6, 7) ir ilgį (34 cm).

1989 m. atliekant Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologinius tyrimus E rūsyje buvo rastos kelios iš dalies išlikusios aptariamo tipo plytos. Sveikiausios iš jų išlikęs smaigalys ir kryžma, o įmūryti skirta dalis – bazė – nulūžusi (il. 1, 2, 3). Vienoje plytos plokštumoje pirštais įspaustos keturios negilios išilginės braukos. Jų plotis siekia iki 1,3 cm, o gylis – iki 0,3 cm. Taip pat plyta turi dvi jai pritvirtinti skirtas skylutes, suformuotas vienoje tiesėje išilgai plytos. Jos darytos prieš išdegant ir yra kiaurai plytos. Smaigalyje esanti skylutė kiek mažesnė, iki 0,7 cm skersmens, kita – didesnė, maždaug 1 cm skersmens. Šios rausvos molio masės plytos plotis ties kryžma – 15,2 cm, storis – 6,8 cm, išlikęs ilgis – 23,5 cm. Tokio tipo plytų rasta XVI a. pabaiga – XVII a. pradžia datuojamame hidroizoliaciniame sluoksnyje su XVI a. antram ketvirčiui – XVI a. viduriui priskiriamais polichrominiais kokliais. Tikėtina, kad profilinės plytos, kaip ir polichrominiai kokliai, priklausė vėlyvosios Gotikos rūmų vidaus interjerui.

Kita tokio tipo nerviūrinė plyta (il. 4, 5) rasta 2006–2008 m. vykdant vidinio kiemo archeologinius tyrimus. Išlikusi plytos kryžma ir bazė, o plytos smaigalys nulūžęs. Vienoje plytos plokštumoje matyti keturios negilios išilginės braukos, jų plotis siekia iki 1,5 cm, o gylis – iki 0,3 cm. Plokštumoje tvirtinimo skylučių nėra. Šios rausvos molio masės plytos plotis ties kryžma – 15 cm, ties baze – 8,2 cm, plytos storis – 6,9 cm, išlikęs ilgis – 24,5 cm. Tai ankstyviausia šio tipo plyta, rasta XVI a. pradžia datuojamame sluoksnyje, kartu su XV a. pabaigai – XVI a. pradžiai priskiriamais polichrominių koklių fragmentais.

Tai, kad šio tipo plytos nepriklausė XIII a. pabaigos – XIV a. Ankstyvosios mūrinės pilies statiniams, patvirtina ir plytų plokštumoje suformuotos braukos. XIV a. pirmoje pusėje dabartinės Lietuvos teritorijoje brauktinės plytos dar nebuvo paplitusios. Tokia tendencija išsilaikė iki XIV a. pusės – XV a. pradžios, tačiau pastebima, kad tokių plytų braukos, jeigu visgi jų pasitaikydavo, būdavo trys, paprastai gilios ir pakankamai plačios. Griovelių gylis siekdavo apie 0,4–0,5 ar net 0,6–0,7 cm, o plotis – 2–2,5 cm.

Nuo XV–XVI a. plytų gamybos tendencijos pasikeitė ir gotikinių pastatų plytos su braukomis tapo įprastiniu dalyku. Tačiau šio laikotarpio plytų grioveliai ne tokie masyvūs, jų gylis siekdavo apie 0,1–0,3 cm, o plotis – apie 1–1,5 cm. Taip pat darytos ne trys, o keturios ar penkios braukos.