Kokliai su Vilniaus katedros kapitulos kryžiumi, šv. Stanislovu ir šv. Kazimieru

Vilniaus Žemutinėje pilyje, buvusių Pilies vartų aplinkoje, rastas vienas krosnies koklis, kurio žalia glazūra dengtoje plokštėje, ovalo formos laurų šakelių vainiko centre, pavaizduotos dviejų šventųjų figūros ir Vilniaus katedros kapitulos kryžius.

Koklio centre vaizduojamas lotyniškasis kryžius dvišake apačia – 1388 m. įkurtos Vilniaus katedros kapitulos herbo detalė. Kapitulos herbe šalia kryžiaus yra dvi karūnos. Vienas seniausių tokio herbo atvaizdų matomas per 1974 m. archeologinius tyrimus rastos, XV a. – XVI a. pradžia datuojamos sidabrinės angelo figūrėlės laikomame gotikiniame skyde.

Koklio ornamento kompozicijoje šalia kryžiaus vaizduojami du Lenkijos ir Lietuvos dvasiniai globėjai. Kairėje – Vilniaus katedros titulinis globėjas šv. Stanislovas, apsivilkęs vyskupo drabužiais ir mitra. Šv. Stanislovas kairėje rankoje laiko pastoralą, o dešinę laiminimo gestu pakėlęs prie krūtinės. Prieš tapdamas šventuoju Stanislovas Ščepanovietis (Stanisław ze Szczepanowa, 1030–1079) buvo Krokuvos vyskupas. Dėl nesutarimų su Lenkijos karaliumi Boleslovu II Drąsiuoju (valdė 1076–1079) 1079 m. buvo nužudytas Krokuvos priemiesčio bažnyčioje per šv. Mišias. 1253 m. kanonizuotas, tapo vienu iš Lenkijos, vėliau ir Lietuvos bei Vilniaus arkikatedros globėjų. Koklyje prie šv. Stanislovo kojų pavaizduotas ir jo iš mirusiųjų prikeltas Piotrovinas (Piotrowin). Tai bene žymiausias šv. Stanislovui priskiriamas stebuklas. Legenda pasakoja, kad Stanislovas iš Ščepanuvo pirkęs žemių vyskupijai iš Petro Stšemenčiko iš Janiševo (Piotr Strzemieńczyk z Janiszewa), vadinamo Piotrovinu. Šioje žemėje buvo pastatyta Krokuvos Šv. arkangelo Mykolo ir šv. vyskupo kankinio Stanislovo bazilika, vadinamoji Skalkos bažnyčia. Po Piotrovino mirties jo giminaičiai pareikalavę grąžinti, esą, neteisėtai perimtas valdas, o vyskupas atvėrė palaidoto Piotrovino karstą ir prikėlė jį iš mirusiųjų, kad šis paliudytų teisme apie teisėtą sandorį.

Kryžiaus dešinėje pavaizduotas Lietuvos ir Lenkijos valstybės globėjas karalaitis šv. Kazimieras, vilkintis ilgu klostuotu kunigaikščio apdaru su pečius dengiančia šermuonėlių mantija. Galvą puošia kunigaikščio karūna, iš po kurios matyti ilgi šventojo plaukai. Dešinėje rankoje kryžius, kairėje – neatsiejamas šv. Kazimiero simbolis – skaistumą simbolizuojanti lelija. Kazimieras (1458–1484) – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio (1427–1492, valdė 1440/1447–1492) ir Elžbietos Habsburgaitės (1436/1437–1505) antrasis sūnus. Garsėjo ypatingu pamaldumu ir dorybingumu. Mirė Gardine eidamas vos 25 metus, palaidotas Vilniaus katedros Valavičių (buv. Karališkoji) koplyčioje. 1602 m. popiežius Klemensas VIII Kazimierą paskelbė šventuoju ir suteikė Šv. Kazimiero šventei Lietuvoje ir Lenkijoje aukštesnį liturgijos laipsnį. 1604 m. gegužės 10–12 d. Vilniuje iškilmingai atšvęsta šv. Kazimiero kanonizacija. 1621 m. kovo 3 d. visuotiniame kalendoriuje minėtinos Šv. Kazimiero šventės rangas sulygintas su Lenkijos globėjo Šv. Stanislovo švente, o 1636 m. šalia Katedros įrengus puošnią barokinę koplyčią su didingomis iškilmėmis į ją perkelti šventojo palaikai. Popiežius Urbonas VIII tais pačiais metais paskelbė šv. Kazimierą Lietuvos dangiškuoju globėju.

Tokiu motyvu puošti kokliai nėra dažni Vilniaus archeologinėje medžiagoje. Be Pilies vartų aplinkoje buvusio koklio, yra žinomas visiškai išlikęs 21,3 x 18,5 cm dydžio neglazūruotas koklis, rastas dar tarpukariu, greičiausiai taip pat Žemutinės pilies teritorijoje. Valdovų rūmų aplinkoje aptikti dar mažiausiai aštuonių šiuo ornamentu puoštų, žalios spalvos glazūra dengtų koklių fragmentai, o netoli Katedros šiaurės vakarų dalies rastos ir trys polichromine glazūra dengtų koklių nuolaužos. Jose koklio fonas baltas, kryžius yra geltonos spalvos, šv. Stanislovo pastoralas ir šv. Kazimiero rankoje laikomas kryžius – mėlynos, o laurų lapų vainikas – žalios.

Kokliuose vaizduojamų šventųjų pirmavaizdžiu galima laikyti Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus portreto kompoziciją, 1618 m. sukurtą Augsburgo raižytojo Luko Kiliano (Lucas Kilian, 1579–1637). Čia Vilniaus vyskupo atvaizdą, be emblemų, insignijas laikančių angelų ir kitų heraldinių elementų, iš abiejų pusių supa Lietuvos ir Lenkijos šventieji globėjai – Stanislovas ir Kazimieras. Kokliuose jų poza, drabužiai ir kitos smulkios detalės beveik tiksliai atkartoja portrete pavaizduotus šventuosius. Eustachijus Valavičius 1616 m. konsekruotas Vilniaus vyskupu, rūpinosi, kad būtų atstatyta 1610 m. gaisro suniokota Katedra ir kad Šv. Kazimiero šventė būtų įrašyta į Romos katalikų bažnyčios brevijorių, taip pat šio šventojo koplyčios statybai užleido savąją. 1636 m. koplyčios užbaigimas bei šv. Kazimiero palaikų perkėlimas į ją greičiausiai ir buvo dingstis pagaminti tokio siužeto koklius, Vilniaus Žemutinės pilies aplinkoje jie puošė Katedros kapitulos narių patalpų krosnis.