Publikuota 20240909
Aktualu iki 2024-09-15
XV a. pab. – XVI a. I ketv.
Molis, glazūra
Ožalas E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai į rytus nuo Valdovų rūmų (III trasa) 2004–2006 m., radinių inv. Nr. 878–882, 884–886, 890, 891, 905, 906, 913, 1008, 1042.
Per 2006 m. archeologinius tyrimus teritorijoje į pietryčius nuo Valdovų rūmų muziejaus pastato (link Bernardinų sodo) buvo atidengta XVI a. pirmoje pusėje čia egzistavusio tvenkinio vieta. Archeologinių ir dendrochronologinių tyrimų duomenys atskleidė, kad tvenkinys buvo įrengtas apie 1510–1511 m., o užpiltas maždaug XVI a. viduryje. Tvenkinio viduje susidariusiuose kultūriniuose sluoksniuose aptikta gausybė radinių, iš jų išsiskiria stipriai sudegusių karūninių koklių grupė. Jie buvo puošti ažūriniu masverku, padengti vienspalve, tikėtina, rudai žalsva ar žalia glazūra. Nuo didelio karščio kokliai stipriai deformavosi, molio masė perdegė, glazūra išsilydė, pakeitė spalvą ir įgavo stiklišką pavidalą.
Tokie kokliai buvo skirti krosnių viršutiniam antstatui užbaigti ir papuošimui – karūnai – sukurti. Stilistiškai tokios vienspalvės, ažūrinės koklių karūnos būdingos vėlyvosios Gotikos laikotarpio krosnims. Tačiau Vilniaus Žemutinės pilies pastatuose jos galėjo egzistuoti ir ilgiau – kartu su ankstyvojo Renesanso krosnimis. Be to, kaip rodo dr. Gintauto Rackevičiaus XVI a. koklių studija, panašiais karūniniais kokliais galėjo būti puoštos ir spalvingos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų renesansinės krosnys. Tai atsispindi ir dviejose atkurtų Valdovų rūmų XVI a. antro ketvirčio krosnių rekonstrukcijose.
Pristatomi karūniniai kokliai – tai autentiški didelio gaisro liudininkai. Archeologiniai ir istoriniai duomenys leidžia kelti prielaidą, kad šie kokliai galėjo nukentėti per 1530 m. liepos 2 d. Vilniuje kilusį gaisrą. 1530 m. rugsėjo 2 d. rašytame laiške Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Bonos Sforcos (Bona Sforza, 1494–1557) dvariškio kanauninkas Andrėja Valentinis (Andrea Valentini) mini, kad liepos 2 d. kilęs gaisras sudegino trečdalį Vilniaus ir „visą pilį, išskyrus karališkuosius rūmus, kurie, kainavę šimtą tūkstančių dukatų, neseniai buvo pabaigti statyti“. Atsižvelgiant į šią žinutę, taip pat tikėtina, kad šie kokliai susiję ne su XVI a. antrajame dešimtmetyje statytais naujais Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais, o su kitais Vilniaus Žemutinėje pilyje buvusiais pastatais.
Apie tai, kad šio gaisro padariniai, net ir praėjus keleriems metams, vis dar kėlė sunkumų, liudija 1534 m. lapkričio 17 d. karaliaus sekretoriaus Mikalojaus Nipšico laiškas Prūsijos kunigaikščiui. Jame minima, kad Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis (1506–1548) nesutiko Vilniuje priimti savo dukters Jadvygos ir jaunojo elektoriaus, nes „nebūtų sąlygų tinkamai priimti, nes prieš porą metų gaisras nuniokojo miestą ir pilį, ir pats valdovas turi sunkumų dėl savo gyvenimo“.
Medžiagą parengė Dovilė Urbonavičiūtė-Jankauskienė
Fotografai Vytautas Abramauskas, Justina Ramanauskienė
Naudota literatūra
Pukienė R. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos archeologinės medienos dendrochronologiniai tyrimai: patikslinta ir pratęsta XI–XVII a. pušies rievių pločių chronologija, Vilnius, 2007, in: Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų mokslinis archyvas, p. 3–4.
Rackevičius G. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniuje. XVI a. koklinių krosnių rekonstrukcija. XVI a. koklių katalogas, Vilnius, 2012.
Vilniaus kokliai XV–XVII amžiuje, sud. K. Katalynas, Vilnius, 2015.
Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sud. R. Ragauskienė, Vilnius 2006, p. 129, 383.
