Aktualu iki 2024-08-25
XVIII a. pab. – XIX a. pr.
Molis, glazūra
Švilpynės ilgis – 5,3 cm, plotis – 2,5 cm, išlikusios dalies aukštis – 5,6 cm
 
Ožalas E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų į rytus nuo Valdovų rūmų (III trasa) 2004–2006 m. ataskaita, radinio inv. Nr. Kd. 16.
Konservavo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 419/18494 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
 
Per 2004–2006 m. archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje, į rytus nuo pilies gynybinės sienos, buvusioje Vilnelės vagos vietoje, XIX a. supiltiniame sluoksnyje, aptikta švilpynė. Radinys, vaizduojantis žirgelį, pagamintas iš rausvo molio, dalis jo (galva ir kojos) nuskilusi. Žirgeliui ant nugaros pavaizduoti balnas ir pakinktų diržai. Žirgelio kakle yra skylutė. Dalis švilpynės paviršiaus padengta tamsiai ruda glazūra. Švilpynės ilgis – 5,3 cm, plotis – 2,5 cm, išlikusios dalies aukštis – 5,6 cm. 
 
Švilpynes gamindavo puodžiai. Nuo seno molis, akmens masė ir porcelianas – keraminės medžiagos – dėl savo unikalių savybių, plastiškumo, skambesio buvo populiarios gaminant muzikos instrumentus. Molis – lengvai formuojama medžiaga, vertinama dėl universalumo. Jis padeda kūrybinei raiškai atsiskleisti, suteikia dideles menines galimybes – nuo plataus spektro spalvų, tekstūrų iki įvairių formų sukūrimo. Molio degimo metu vyksta sudėtingi cheminiai procesai. Tuomet molyje esančios organinės medžiagos sudega, įvairios medžiagų dalelės lydosi, klijuojasi, komponentai oksiduojasi. Kuo degimo temperatūra aukštesnė, tuo molis būna stipresnis, tankesnis. Cheminiai ir struktūriniai molio pakitimai keičia jo skambumą: žemesnėje temperatūroje išdegtas gaminys iš molio skamba atvirai, su mažesniu obertonu, o aukštesnėje temperatūroje išdegtas molis yra tankesnis ir tvirtesnis, tad dirbinio skambėjimas būna aukštesnis, aiškesnis, švaresnis. Mažesnio tankumo molis sukuria duslesnį ir trumpiau išliekantį garsą. Kuo molis tankesnis, tuo ryškesnis ir ilgiau išliekantis jo sukuriamas tonas. Menkai tinkama ar netinkamu būdu padengta glazūra gali prislopinti ar sumažinti instrumento garsą. Jei glazūra tinkamai padengta ir išdegta, ji veikia kaip garso pratęsimas, sustiprina garsą, vibruoja harmoningai.
 
Lipdant švilpynes tradiciškai buvo naudojamas tas pats molis, kaip ir žiedžiant kitus puodžiaus gaminius. Kruopščiai išrinkę iš molio masės visas nereikalingas stambesnes priemaišas (akmenukus, šakneles ir pan.), meistrai puodžiai švilpynes iš gerai išminkyto molio paprastai lipdydavo tomis dienomis, kai degdavo kitus savo dirbinius. Neretai paprastesnių švilpukų lipdymu užsiimdavo ir puodžiaus artimieji (žmona, vaikai), nes juos lipdant nereikėjo sukti kojinio žiedžiamojo rato – formos buvo išgaunamos rankomis. Švilpynėms dažniausiai būdingas ryškus, skambus garsas, iš jų išgaunami vienas arba keli garso tonai. Švilpynių forma ir garsas priklauso nuo jų kūrėjo fantazijos bei meistriškumo.
 
Atliekant archeologinius tyrimus Lietuvos miestų ir pilių kultūriniuose sluoksniuose rastos kelios dešimtys molinių švilpynių. Ankstyviausi radiniai siekia XV a., tačiau švilpynės ypač išpopuliarėja XVII–XIX amžiuje. Lietuvoje aptiktos švilpynės pagal formą suskirstytos į du dirbinių tipus – antropomorfinių (žmogaus figūros) ir zoomorfinių (gyvūno formos). Populiariausi pastarieji. Dirbinėliai paprastai nedideli, iki 10 cm ilgio, gerai išdegti, paprastai glazūruoti. Dažniausiai gyvulių pavidalo švilpukai šonuose turi po dvi skylutes garso aukščiui keisti. Švilpukai per archeologinius tyrimus aptinkami viršutiniuose maišytuose sluoksniuose. Jų datavimas neretai diskutuotinas, tad, siekiant patikslinti laikotarpį, labiau remiamasi šių radinių tipologija.
 
Medžiagą parengė Milda Samulionytė-Zikarienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
 
Naudotas literatūros sąrašas ir šaltinis
Blaževičius P. „Vaikų žaislai ir žaidimai XIII–XVII a. Lietuvoje (remiantis archeologijos duomenimis)“, in: Lietuvos archeologija, t. 33, 2008, p. 71–122.
 
Samulionytė-Zikarienė M. „Eksponato aprašas“, in: NErūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tarptautinės parodos katalogas / An UNtroubled age. Childhood in the Grand Duchy of Lithuania. International exhibition catalogue, sud. / comp. R. Lelekauskaitė-Karlienė, Vilnius, 2023, p. 256.
Šidlauskaitė E. Keramikinių medžiagų akustinės savybės ir jų panaudojimas garso mene (XX a. II p. – XXI a. pr.). Magistrantūros tiriamasis darbas, Vilniaus dailės akademija, Kauno fakulteto stiklo ir keramikos katedra, 2014, p. 16–19.

Švežauskienė V. „Švilpynės diena“, in: Virtualios parodos, Lietuvos tautodailininkų sąjunga, Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija, 2016, http://lietuvostautodaile.lt/straipsniai/562-vita-svezauskiene-svilpynes-daina [žiūrėta 2024-07-02].

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Adatos

20240916

Seniausios adatos – kaulinės, naudotos nuo Akmens amžiaus (taip pat ir Viduramžiais). Metalinės adatos gamintos nuo Bronzos amžiaus.
Adatų archeologai randa tiek gyvenamosiose vietovėse, tiek moterų, vaikų, vyrų kapuose. Tradicija įdėti adatas ir adatines laidojant buvo žinoma ir kitur, pavyzdžiui, Skandinavijoje. Ji išsilaikė iki pat XX a. pradžios. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniuose šaltiniuose taip pat užfiksuotas paprotys įdėti adatų ir siūlų laidojant moteris.

Plačiau

Publikuota: 2024-08-19 11:02 Atnaujinta: 2024-08-19 11:27
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika