Švilpynė

Per 2004–2006 m. archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje, į rytus nuo pilies gynybinės sienos, buvusioje Vilnelės vagos vietoje, XIX a. supiltiniame sluoksnyje, aptikta švilpynė. Radinys, vaizduojantis žirgelį, pagamintas iš rausvo molio, dalis jo (galva ir kojos) nuskilusi. Žirgeliui ant nugaros pavaizduoti balnas ir pakinktų diržai. Žirgelio kakle yra skylutė. Dalis švilpynės paviršiaus padengta tamsiai ruda glazūra. Švilpynės ilgis – 5,3 cm, plotis – 2,5 cm, išlikusios dalies aukštis – 5,6 cm. 

 

Švilpynes gamindavo puodžiai. Nuo seno molis, akmens masė ir porcelianas – keraminės medžiagos – dėl savo unikalių savybių, plastiškumo, skambesio buvo populiarios gaminant muzikos instrumentus. Molis – lengvai formuojama medžiaga, vertinama dėl universalumo. Jis padeda kūrybinei raiškai atsiskleisti, suteikia dideles menines galimybes – nuo plataus spektro spalvų, tekstūrų iki įvairių formų sukūrimo. Molio degimo metu vyksta sudėtingi cheminiai procesai. Tuomet molyje esančios organinės medžiagos sudega, įvairios medžiagų dalelės lydosi, klijuojasi, komponentai oksiduojasi. Kuo degimo temperatūra aukštesnė, tuo molis būna stipresnis, tankesnis. Cheminiai ir struktūriniai molio pakitimai keičia jo skambumą: žemesnėje temperatūroje išdegtas gaminys iš molio skamba atvirai, su mažesniu obertonu, o aukštesnėje temperatūroje išdegtas molis yra tankesnis ir tvirtesnis, tad dirbinio skambėjimas būna aukštesnis, aiškesnis, švaresnis. Mažesnio tankumo molis sukuria duslesnį ir trumpiau išliekantį garsą. Kuo molis tankesnis, tuo ryškesnis ir ilgiau išliekantis jo sukuriamas tonas. Menkai tinkama ar netinkamu būdu padengta glazūra gali prislopinti ar sumažinti instrumento garsą. Jei glazūra tinkamai padengta ir išdegta, ji veikia kaip garso pratęsimas, sustiprina garsą, vibruoja harmoningai.

 

Lipdant švilpynes tradiciškai buvo naudojamas tas pats molis, kaip ir žiedžiant kitus puodžiaus gaminius. Kruopščiai išrinkę iš molio masės visas nereikalingas stambesnes priemaišas (akmenukus, šakneles ir pan.), meistrai puodžiai švilpynes iš gerai išminkyto molio paprastai lipdydavo tomis dienomis, kai degdavo kitus savo dirbinius. Neretai paprastesnių švilpukų lipdymu užsiimdavo ir puodžiaus artimieji (žmona, vaikai), nes juos lipdant nereikėjo sukti kojinio žiedžiamojo rato – formos buvo išgaunamos rankomis. Švilpynėms dažniausiai būdingas ryškus, skambus garsas, iš jų išgaunami vienas arba keli garso tonai. Švilpynių forma ir garsas priklauso nuo jų kūrėjo fantazijos bei meistriškumo.

 

Atliekant archeologinius tyrimus Lietuvos miestų ir pilių kultūriniuose sluoksniuose rastos kelios dešimtys molinių švilpynių. Ankstyviausi radiniai siekia XV a., tačiau švilpynės ypač išpopuliarėja XVII–XIX amžiuje. Lietuvoje aptiktos švilpynės pagal formą suskirstytos į du dirbinių tipus – antropomorfinių (žmogaus figūros) ir zoomorfinių (gyvūno formos). Populiariausi pastarieji. Dirbinėliai paprastai nedideli, iki 10 cm ilgio, gerai išdegti, paprastai glazūruoti. Dažniausiai gyvulių pavidalo švilpukai šonuose turi po dvi skylutes garso aukščiui keisti. Švilpukai per archeologinius tyrimus aptinkami viršutiniuose maišytuose sluoksniuose. Jų datavimas neretai diskutuotinas, tad, siekiant patikslinti laikotarpį, labiau remiamasi šių radinių tipologija.