Publikuota 20240826
Aktualu iki 2024-09-01
XVI a. vid.
Molis, formavimas formoje, degimas
Plytos ilgis – 31 cm, plotis – 15,6, aukštis – 8,9 cm
Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2006–2008 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. P 153.
Džiūstančiame molio dirbinyje įspaustas pėdsakas – tai sustabdyta akimirka, savotiška Viduramžių fotografija, kuri po daugelio šimtmečių tampa ir moksliniu šaltiniu. Archeologų surasti statybinės keramikos dirbiniai, paženklinti įvairiais įspaudais ir žymėmis, yra įdomių tyrinėjimų objektas, jie atskleidžia netikėtų kasdienybės istorijos detalių.
Šiuos šaltinius tyrinėtojai prakalbina pasitelkdami įvairias mokslines prieigas ir tarpdisciplininius tyrimų metodus. Vienas tokių – trasologijos metodo pritaikymas archeologijoje. Tyrinėjant statybinės keramikos dirbiniuose įspaustus įvairių, dažniausiai naminių, gyvūnų pėdsakus, galima sužinoti daug tiek amatininko kasdienybės, tiek ir pačių gyvūnų istorijos detalių. Pavyzdžiui, statybinėje keramikoje palikti šunų pėdų įspaudai gali atskleisti, ar gyvūnas buvo trumpaplaukis ar ilgaplaukis, didelis ar mažas, ar turėjo galūnių patologijų ir traumų. Taip pat galima nustatyti, kokiu greičiu tą akimirką, kai paliko savo pėdsaką, gyvūnas judėjo.
Tarp visų statybinei keramikai priskiriamų dirbinių vienokiais ar kitokiais pėdsakais dažniausiai būna paženklintos plytos. O iš visų plytose paliktų pėdsakų didžiausią dalį sudaro šunų pėdų įspaudai. Kalbant apie Vilniaus miesto ir Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritoriją, didžioji dalis plytų su šunų pėdsakais yra datuojama XV–XVII arba XVIII amžiais.
Viena tokių plytų su dviem šuns pėdų įspaudais buvo surasta atliekant archeologinius tyrimus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigose, rūmų griuvenų sluoksniuose. Ši plyta pagaminta iš gelsvo molio masės, yra 31 cm ilgio, 15,6 cm pločio ir 8,9 cm aukščio. Plytos plokštumoje, kurioje savo pėdsakus paliko šuo, taip pat matomos ryškios pirštų braukos. Paliktas šuns pėdų įspaudas, kai užpakalinės kojos pėdsakas dengia dalį priekinės kojos pėdsako, mums parodo, kad tuo metu gyvūnas tiesiog ramiai ėjo savo keliais.
Galima spėti, jog ši plyta yra viena iš tūkstančių plytų, kurios buvo nupirktos maždaug XVI a. viduryje, kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas (1544/1548–1572) pradėjo didelio masto rūmų plėtros darbus. Ji greičiausiai buvo panaudota statant rūmų šiaurinio korpuso sienas.
Žygimanto Augusto vykdytų statybų užmojį gerai iliustruoja rašytiniai šaltiniai. Pavyzdžiui, 1544–1546 m. laikotarpiu iš įvairių tiekėjų „šventosios karališkosios didenybės Vilniaus statinių reikmėms“ buvo nupirkta 2 442 000 plytų už 2437 kapas ir 40 grašių (1 kapą sudarė 60 grašių). O štai vien mūrininkams 1544 m. gegužės–liepos mėnesiais buvo sumokėta beveik 6 kapos grašių.
Archeologiniai duomenys patvirtina, kad šunų pėdomis paženklintos plytos nelaikytos broku ir buvo sėkmingai parduodamos ar panaudojamos. Galbūt milžiniškas plytų poreikis ir lėmė atlaidesnį požiūrį į gaminių išvaizdą?
Medžiagą parengė Dovilė Urbonavičiūtė-Jankauskienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Naudota literatūra
Blaževičius P. „Vilniaus miesto šunų pėdsakų tyrimai“, in: Lituanistica, t. 67, Nr. 3 (125), Vilnius, 2021, p 194–210.
Piličiauskienė G., Blaževičius P., Zarankaitė-Margienė T. Šunys Lietuvoje XIII–XVIII amžiuje, Vilnius, 2023.
Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Istoriniai šaltiniai“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarė R. Ragauskienė, Vilnius, 2006, p. 129–136, 158–162.
