Brigantinos plokštelė

 

Per 2002 m. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų šiaurinio korpuso prieigų archeologinius tyrimus rasta ir įvairių tipų šarvų plokštelių iš pilies šturmus menančių XIV a. pabaigos – XV a. pradžios kultūrinių sluoksnių. Šioje vietoje aptikta ir brigantinos plokštelė nulūžusiu galu.
Iš kitų plokštelinių šarvų brigantinos išsiskiria savo konstrukcija – plokštelės prikniedijamos prie medžiaginio arba odinio pagrindo vidinės pusės. Sveikoje plokštelės dalyje išlikusios keturios kniedės ties kraštu. Lūžio vietoje, ties pakraščiu su kniedėmis, galima pastebėti buvusios kniedės skylutės vietą. Atrodo, kad ši plokštelė buvo tvirtinama daugiau nei keturiomis kniedėmis. Ši detalė tokia pati kaip brigantinų plokštelės iš Otepės ir Rabenšteino pilių bei Herbedės ginklinės, datuojamos XIV a. paskutiniu ketvirčiu. Plokštelė vakarietiškus analogus atitinka ir pločiu (29 mm). Deja, negalima nustatyti jos ilgio – remiantis panašiais archeologiniais radiniais, jis gali varijuoti nuo 70 iki 150–170 mm (nulūžusios plokštelės ilgis 67 mm). Dėl kiek nuo krašto nutolusio kniedžių išsidėstymo galima teigti, kad ši plokštelė buvo pritvirtinta aukščiau juosmens esančioje brigantinos dalyje.

Mokslininkai kelia dvi brigantinų atsiradimo Europoje versijas. Remiantis pirmąja, šis šarvų tipas buvo perimtas iš Rytų, o antroji nurodo vietinės raidos kelią. Rytinis kelias siejamas su Rytais, konkrečiai – su mongolais ir jų naudotu hatangu degel. Azijoje atsiradę šio tipo šarvai tikrai labai primena Europoje naudotas brigantinas. Išorinė šarvų dalis, kaip ir brigantinų, būdavo gaminama iš tvirto, dažnai spalvoto, audinio (kai kuriais atvejais – iš odos), kurio vidinėje pusėje būdavo prikniedijamos metalo plokštelės. Rytietiškų plokštelinių šarvų (hatangu degel) plokštelių dydis ir kniedės panašūs į ankstyvųjų brigantinų plokštelių, bet tai neleidžia griežtai teigti, kad šių šarvų kelias driekėsi iš Rytų į Vakarus. Palyginus vakarietiškų brigantinų ir hatangu degel plokštelių formą, galima pastebėti nemažai skirtumų. Skiriasi plokštelių įgaubimo laipsnis ir pati šarvų forma. Brigantinos, įskaitant ir ankstyvąsias, kario korpusą apgula gana glaustai, anatomiškai, o rytietiški šarvai yra laisvesni ir savo struktūra primena kitus Tolimųjų Rytų plokštelinių šarvų tipus. Taigi, rytietiška brigantinų atsiradimo versija paremta plokštelių tvirtinimo prie pagrindo principu (kai kniedijama iš vidinės pusės) ir siejama su mongolų pasirodymu XIII a. Rytų Europoje. Vietinė brigantinų kilmės teorija siejama su XIII a. pabaigoje pasirodžiusiais šarvais coat of plates su vidinėje medžiagos pusėje prikniedytomis plokštelėmis. Jos gana didelės, palyginti su tradicinėmis brigantinomis. Be to, pirmųjų šių šarvų variantų plokštelės nedengia viena kitos.

Brigantinų plokštelės sudaro mažiausią dalį iš trijų tipų plokštelinių šarvų detalių, randamų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, nors tik nedaug jų nusileidžia žvyninių šarvų detalių skaičiui. Taigi, šios plokštelės kiekybiškai negali būti lyginamos su kitų tipų šarvų plokštelėmis, norint palyginti galimą šarvų tipų santykį regione (arba tam tikroje radavietėje). Kiekvieno tipo plokšteliniai šarvai turi savotišką tvirtinimo būdą, tad skirtingai tvirtinamos plokštelės turi nevienodas galimybes būti pamestos. Kaip jau minėta, dėl specifinio tvirtinimo būdo brigantinų plokšteles atsitiktinai pamesti sudėtingiausia. Todėl šių detalių skaičius negali būti lyginamas su kitų tipų plokštelių skaičiumi, norint nustatyti vieno ar kito tipo šarvų populiarumo santykį. Jeigu įsivaizduotume, kad lygiagrečiai laiko atžvilgiu egzistuojant kelių tipų plokšteliniams šarvams tam tikroje teritorijoje buvo dėvimas vienodas jų skaičius, teoriškai brigantinų plokštelių skaičius visuomet turėtų būti mažesnis.