Dvipusė keturšonė kontušo juosta

Aktualu iki 2024-01-21
Leono Madžarskio (Leo Madzarenc, apie 1740–1811) vadovaujamos audimo dirbtuvės
Kunigaikščių Radvilų manufaktūra, Sluckas, apie 1780–1807
Šilkiniai siūlai, daugiasluoksnis (taqueté façonné) audimas, brošavimas, lansavimas
34 × 424 cm, 34 × 450 cm (su kutais)
Inv. Nr. VR-1149
Signuota, įrašai kirilica juostos galuose. Viename gale signatūra ВЬГРДБ / СЛУЦКБ, kitame –ЛЕОМА / ЖАРСKIИ
 
Kontušo juosta įsigyta 2020 m. gruodžio 17 d. iš MB „Karabela“ (Kaunas, Lietuva)
 
 
Kontušo juostos į Abiejų Tautų Respubliką atkeliavo iš Rytų kraštų XVII a. pirmoje pusėje. Vis dėlto sparčiai augančio poreikio importas nebeįstengė patenkinti, o tai skatino vietinius didikus, tarp jų ir kunigaikščius Radvilas, plėsti ir remti šių dirbinių gamybą savo valdose. Pirmąją kontušo juostų dirbtuvę Nesvyžiuje įsteigė Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas kunigaikštis Mykolas Kazimieras Radvila (1702–1762). Tiesioginė kontušo juostos paskirtis buvo sujuosti kontušą, pagrindinį vadinamo kontušinio, arba sarmatinio, apdaro drabužį.
Pristatomame eksponate, kaip įprasta, puošniausi, rafinuočiausi yra juostos galai – galvutės. Juose veidrodinės simetrijos principu komponuojami du išilginti ovalai su rozetėmis, sudarytomis iš spinduliais besiskleidžiančių stiebelių, kurių galuose – nedideli, į gvazdikus panašūs žiedeliai ir lapeliai. Rozetės aprėmintos medalionu iš susipynusių lapelių ir geometrinio ornamento. Galvučių ornamentų spalvos – tamsiai ruda, mėlyna, koralinė, gelsva, bronzinė. Juostos vidurinės dalies kopėtėlės sudarytos iš trejopų, siauromis rombelių juostelėmis atskirtų dryželių, kartojamų a, b, c, b, a tvarka. Dryželyje a – įstriži išlenkti lapeliai su scheminiais profiliniais vilkdagio žiedeliais tarp jų. Dryželyje b – įstrižų „žalčiukų“ zigzagas su keturlapiu gėlės žiedu įlinkiuose, dryželyje c – geometrinių (rombų ir trigubo kontūro trikampių) eilutė.
Dar viena įsigytos juostos dekoro dalis – apvadas, vadinamasis bordiūras. Tai grakšti lenktų lapuotų šakelių girlianda su keliaspalviais daugialapiais gėlių žiedeliais, pavaizduotais iš priekio arba pasuktais.
Gerosios juostos pusės galvučių, bordiūro ir a laiptelio dugnas – auksuoto fono, antro laiptelio žalčiukai yra šviesaus, melsvai žalsvo atspalvio, žiedeliai rausvi, c laiptelio kairės pusės fonas auksinis, ornamentai šviesiai geltoni. Dešinės šio laiptelio pusės fonas šviesiai bronzinis, ornamentai – tamsiai rudi. 
Išvirkščiosios pusės galvutės, bordiūro, kopėtėlių pirmo laiptelio fonas tamsiai rudas. Ornamentų spalvos – atvirkštinės gerajai pusei, tačiau išblukusios. C juostelės fonas kairėje pusėje – geltonas su auksiniu ornamentu, dešinėje – tamsiai rudas su šviesiu bronziniu ornamentu. Juostų galuose apvado kampeliuose yra išaustos svarbios autorinės signatūros: ВЬГРДБ / СЛУЦКБ ir ЛЕОМА / ЖАРСKIИ. Šią juostą, remiantis jos signatūromis, „galima laikyti ir vienu iš paskutiniųjų, dramatiškų buvusio valstybingumo ženklų, jau užantspauduotų svetimais rašmenimis“, – pabrėžia tekstilės tyrinėtoja dr. Gražina Marija Martinaitienė. Dėl signatūrų rašybos esama kelių nuomonių. Viena jų – kad tokio užrašo buvo pareikalauta po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1793), kai Slucko žemės atiteko Rusijos imperijai, o jos administracija pareikalavo keisti užrašus. Kita – kad lotyniškais rašmenimis signuotos juostos buvo skiriamos Respublikos rinkai, kirilica – Rusijos užsakovams. Abiejuose juostų galuose – auksiniai kutai, padaryti atskirai ir prisiūti.
Aprašoma juosta išausta žymiosiose Slucko audimo manufaktūrose, kurios pradėjo veikti apie 1767 metus. Jų steigėju buvo Vilniaus vaivada kunigaikštis Karolis Stanislovas Radvila (1734–1790). Audyklų veiklos pradžioje joms vadovavo Jonas Madžarskis (Ovanes, Jan, Ioannes Madzaranec, †1800/1801). Būsimasis meistras gimė vienoje iš armėnų kolonijų, paskui pakliuvo į turkų nelaisvę, joje (?) išmoko austi. Manoma, kad jo sūnui Leonui Madžarskiui (Leo Madzarenc, apie 1740–1811), įsigytos juostos autoriui, Slucko manufaktūros valdymo teisės buvo perleistos apie 1780 metus. Leonas Madžarskis manufaktūrą perėmė būdamas jau subrendęs žmogus ir meistras. Gimė jis Stambule ir iš ten į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atvyko 1770 arba 1772 m. jau kaip „išsilavinęs audėjas“. Audykla jam atiteko pasiekusi pačią sėkmės viršūnę, turinti gausybę užsakymų ir pagarsėjusi nebe vien Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei Lenkijos Karalystėje, bet ir užsienyje. 1790 m. pabaigoje kartu su grupe kitų verslininkų Leonui Madžarskiui buvo suteikta nobilitacija „už nuopelnus šalyje plėtojant pramonę ir rankdarbius“. 1791 m. jam buvo įteiktas bajoro diplomas ir herbas Dar (liet. „dovana“, „gabumas“). 1792 m. Leonui Madžarskiui buvo suteiktas ir karališkojo kamerherio titulas. Tuo metu audykla dar klestėjo, joje veikė 28 staklės, dirbo 60 audėjų, per metus buvo išaudžiama ne mažiau kaip 200 juostų. XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje Slucko juostos dėl ornamentų subtilumo, atlikimo techniškumo tapo pavyzdžiu Abiejų Tautų Respublikos kitoms persinėms (manufaktūroms). Kaip tik tuo metu Slucko įmonėje buvo išaustos „pozityvės“ (juostos iš žalių šilkinių ir sidabro siūlų), kurios simbolizavo atšauktos 1971 m. gegužės 3 d. konstitucijos šalininkų viltis, lūkesčius ir protestą. Protestuodamas prieš Abiejų Tautų Respublikos padalijimą, L. Madžarskis sukūrė juostas, kurių augalinius motyvus papildė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolis – senovinius šarvus dėvintis raitelis su iškeltu kardu (Vytis). L. Madžarskis Slucko manufaktūrai nustojo vadovauti 1807 metais. Nutraukęs nuomą, Slucko juostų dirbtuves perdavė kunigaikščių Radvilų administracijai, kuri jas nuomojo įvairiems asmenims. Paskutinės Slucko juostos išaustos 1846 metais.
 
Medžiagą parengė Ieva Kuizinienė
Fotografas Mindaugas Kaminskas
Naudota literatūra
Jedzinskaitė-Kuizinienė I. „Slucko manufaktūroje sukurta kontušo juosta – prabangaus bajoro kostiumo elementas, statuso ir tapatybės simbolis“, in: Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje / O Dobro Ojczyzny. Litwa i Polska w epoce konstytucji 3 maja / To Keep the Homeland Alive. Lithuania and Poland in the Epoch of the 1791 Constitution. Tarptautinės parodos katalogas / Katalog międzynarodowej wystawy / International exhibition catalogue, sud. / oprac. / comp. R. Šmigelskytė-Stukienė, G. Džiaugytė-Burbienė, Vilnius, 2022, p. 242–245.
Martinaitienė G. M. „Kontušo juostų istorijos metmenys“, in: Menotyra, 1996, Nr. 2, p. 30–41.
Martinaitienė G. M. „Rytų ir Vakarų kultūrų sankryžoje: kontušo juostos“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės barokas: formos, įtakos, kryptys, Vilnius, 2001, p. 167–176.

Martinaitienė G. M. Kontušo juostos Lietuvoje, Vilnius, 2006.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Varpelis

20240617

Nedidelis iš vario lydinio nulietas varpelis yra dekoruotas įvairiomis figūromis ir augaliniais ornamentais. Jo apačioje matomas įrašas lotynų kalba NOMEN DOMINI BENEDICTUM SIT (liet. „Tebūnie palaimintas Viešpaties vardas“). Viršuje esanti rankenėlė puošta stovinčių berniukų atvaizdais.

Plačiau

Publikuota: 2024-01-15 10:48 Atnaujinta: 2024-01-19 16:15
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika