Pypkė „Draugui“

 

 

Pirmoji europiečių pažintis su tabaku ir pypkėmis įvyko tada, kai XV a. pabaigoje Kristupas Kolumbas atrado Ameriką. Tačiau visame Europos žemyne tabaką imta vartoti tik po 100–150 metų. Remiantis istorinių ir archeologinių tyrimų duomenimis, tabakas ir pypkės Lietuvoje paplito nuo XVII a. pirmos pusės. Visos to meto vilniečių pypkės buvo pagamintos Nyderlanduose. Tačiau jau XVII a. pabaigoje Vilniuje išmetamų pypkių kiekis, lyginant su amžiaus viduriu, padvigubėjo. Tai leidžia manyti, kad importinių pypkių miestiečiams nebeužteko, todėl buvo plėtojama ir vietinė gamyba. XVII a. pabaigoje – XVIII a. viduryje pypkių rūkymo kultūra Vilniuje įvairavo ir greitai keitėsi. Greta vietos meistrų gamintų sudėtinių pypkių buvo rūkomos ir iš dabartinės Ukrainos teritorijos, pietinės Lenkijos, Centrinės Europos, Osmanų imperijos ir Nyderlandų atkeliavusios pypkės. Nuo XVIII a. vidurio Rytų ir Pietų Baltijos regione pradėjo plisti Prūsijos fabrikuose pagamintos balto molio vientisos pypkės. Taigi, galima sakyti, kad XVII–XVIII a. Lietuva kelis kartus tapo vientisų ir sudėtinių pypkių susidūrimo erdve – grakšti ir ištobulinta, tačiau tuo pat metu santūri olandiškų ar prūsiškų pypkių forma egzistavo kartu su įvairiaspalvėmis Abiejų Tautų Respublikos pypkėmis, dekoruotomis retai pasikartojančiais margais augaliniais ar geometriniais ornamentais.

XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Europoje klestėjo orientalizmo mada – mene, aprangos stiliuje, interjeruose, taip pat ir pypkių rūkymo kultūroje. Osmanų imperijoje naudotos sudėtinės pypkės tapo populiarios visoje Europoje. Vilniuje taip pat buvo jaučiama ši mada, tačiau tik nedidelė dalis pypkių buvo neabejotinai turkiškos kilmės. Dalis tokių pypkių buvo aktyviai plagijuojamos Rusijos imperijoje. Itin populiarios tarp rusų meistrų buvo vadinamosios Stambulo tipo pypkės, kurių pagrindinis bruožas – forma: rutulio formos galvutė sudaryta iš 8 ovaliais ornamentais papuoštų briaunų, o cilindrinis kaminėlis – iš 10 palmetėmis papuoštų briaunų, įmova dažniausiai su įkartėlėmis, o galvutės dugnas – visada su „V“ formos ketera. Savitos Stambulo tipo variacijos buvo gaminamos ir dabartinėse Lietuvos ir Lenkijos teritorijose, kurios tuo metu priklausė Rusijos imperijai. Čia taip pat vyravo pypkės, turinčios suploto rutulio formos galvutę su cilindriniu kaminėliu, tačiau galima pastebėti gana įvairių jų puošybinių elementų kombinacijų – daugiausia augalų šakelių, lapelių, brūkšnelių ir ornamentų, sudarytų iš smulkių rombų. Šios pypkės, skirtingai nei rusiškos, kai kuriais atvejais išsiskyrė juodu blizgiu gludintu paviršiumi. Dar vienas būdingas šių pypkių požymis yra ant kaminėlio pasitaikantys įrašai lenkų kalba. Greičiausiai tai buvo gamintojų bandymas prisitaikyti prie pirkėjų, nes šmaikšti frazė pypkę paversdavo įvairiomis progomis tinkamu dovanoti daiktu.

Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje, rytinio ir šiaurinio korpusų prieigose, 2002–2003 m. atliekant archeologinius tyrinėjimus, greta rastų kelių dešimčių pypkių buvo aptikta pypkė su įrašu lenkų kalba. Tai sudėtinė suploto rutulio formos pypkė su ketera. Kaminėlis cilindrinis, papuoštas pasikartojančiu dvilapio augalo ornamentu, žemiau jo matomas įrašo lenkų kalba fragmentas –…RZYJACIELA. Tokio tipo pypkė su tokiu pat ornamentu ir visu išlikusiu įrašu DLA PRZYJACIELA, tik pagaminta iš rudo molio masės, buvo rasta 1955 m. atliekant tyrinėjimus Vilniaus Žemutinė pilies teritorijoje – Pilies kalno pietvakarinėje papėdėje (tyrimų autorius Vytautas Daugudis). Frazė lenkų kalba „Dla przyjaciela“ reiškia „Draugui (bičiuliui, prieteliui)“. Galima spėti, kad pypkė su tokiu įrašu galėjo būti dovana, skirta artimam draugui.