Jono Kazimiero Vazos 1652 metų pusantrokas

2017 m. padovanojo Edmundas Kulikauskas

 

Jonas Kazimieras Vaza (1609–1672) – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1648–1668), nominalus Švedijos karalius (iki 1660), Žygimanto Vazos ir jo antrosios žmonos Konstancijos Habsburgaitės sūnus. 1643 m. prieš tėvo valią išvyko į Italiją ir įstojo į Jėzuitų ordiną, o 1646 m. iš popiežiaus gavo kardinolo titulą. Įtartas šnipinėjimu, buvo kalinamas Prancūzijoje. 1647 m., mirus vieninteliam Lenkijos ir Lietuvos valdovo Vladislovo Vazos (1632–1648) sūnui Žygimantui, Jonas Kazimieras tapo realiausiu Abiejų Tautų Respublikos sosto paveldėtoju, todėl galutinai atsisakė kardinolo titulo ir dvasininko karjeros. 1648 m. išrinktas ir 1649 m. pradžioje karūnuotas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Krokuvos Vavelio katedroje, vedė vyresniojo brolio Vladislovo Vazos našlę Liudviką Mariją Gonzagą iš Nevero (Ludwika Maria Gonzaga de Nevers, 1611–1667), Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII įdukrą, kuri darė įtaką jo tolesniems politiniams pasirinkimams. Jis buvo paskutinis Vazų dinastijos valdovas Abiejų Tautų Respublikos soste. Dar būdamas karalaičiu, lankėsi Vilniuje ir apsistodavo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, kelis kartus buvo atvykęs ir jau tapęs valdovu. Paskutinis apsilankymas – 1664 m., tuomet Joną Kazimierą kartu su žmona iškilmingai pasitiko įvairių luomų Vilniaus gyventojai.

Jonas Kazimieras Vaza į sostą įžengė labai sudėtingu laikotarpiu. Dėl vidinių neramumų, ilgai trukusių karų su Maskvos kunigaikštyste ir Švedijos karalyste beveik visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija buvo okupuota, pirmą kartą užimta sostinė Vilnius. 1668 m. Jonas Kazimieras Vaza atsisakė sosto ir išvyko į Prancūziją, ten ir mirė. Įdomu tai, kad išvykdamas pasiėmė sau priklausantį turtą, kurį sudarė tapybos darbai, meniniai audiniai ir t. t. Po jo mirties šis turtas buvo parduotas ir pasklido po visą Europą. Tik išlikę šaltiniai leidžia geriau pažinti Vazų dinastijos valdovų meno kolekcijas.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos 1652 metų pusantrokas – reta, Lietuvoje kaldinta moneta iš bilono. Bilonas – brangiojo metalo, paprastai sidabro, lydinys, kuriame daugiau nei penkiasdešimt procentų sudaro koks nors pigesnis metalas, dažniausiai – varis. Monetos averso centre matyti Abiejų Tautų Respublikos herbas, puoštas karūna. Herbo centre – Vazų Pėdas. Aplink ratu iškalta legenda – IOA:[CAS]·D·G·REX:POL·M:D:L, kuri dėl monetos nusidėvėjimo sunkiai įskaitoma, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo iždininko Gedeono Triznos (Gedeon Tryzna, 1644–1652) heraldinis ženklas Dvilypė lelija (lenk. Gozdawa). Monetos reverso centre vaizduojamas valdžios obuolys, ant kurio iškalti klaidingi skaičiai 06 (turėtų būti 60, t. y. šešiasdešimtoji talerio dalis). Šis defektas monetą daro itin vertingą, nes išlikusių brokuotų monetų pasitaiko labai retai. Kairėje ir dešinėje valdžios obuolį puošiančio kryžiaus pusėse yra po žvaigždę, tačiau dėl monetos nusidėvėjimo aptariamo dirbinio piešinyje matyti tik viena iš jų. Monetos legenda – MO[NETA:NO]VA:M:D:LITV:1652: – taip pat smarkiai nudilusi, sunkiai įskaitoma. Aiškiai matoma data – 1652 metai.