Kaulinis stilius

 

Stilius – tai rašymo priemonė, naudota Antikoje ir keliavusi per epochas iki pat Naujųjų laikų. Dažniausiai būdavo rašoma ant vašku padengtų lentelių – pavienių arba surištų į keleto lentelių „knygeles“. Kad rašmenys geriau matytųsi, į vašką būdavo įmaišoma dervos. Štai kodėl archeologai kartais aptinka dervos pėdsakų stilių smaigaliuose. Net ir XV–XVI a. Europoje įsibėgėjus masinei popieriaus gamybai, stilius ir vaškuota lentelė ir toliau buvo naudojami įvairiems, mažesnės svarbos užrašams pasižymėti. Esama duomenų, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje toks rašymo būdas naudotas ir XVII–XVIII amžiuje. O Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje iki šiol saugomas vaškuotų lentelių triptikas, skirtas baudžiavos prievolių Vitebsko paviete kontrolei.

 

Pagrindinis bruožas, išskiriantis stilių nuo kitų dirbinių, yra nusmailintas rašomasis galas ir priešingas jam plokščias, bukas galas, skirtas užrašymams nutrinti. Taip pat šį dirbinį galima identifikuoti pagal nugludintą paviršių, atsirandantį dėl nuolatinio jo naudojimo. Iš kapinynų archeologinių tyrinėjimų duomenų žinoma, kad stiliai būdavo nešiojami odiniuose dėkluose, pririšti prie diržo ar krepšio, o jų savininkai dažniausiai būdavo vyrai.

 

Viduramžiais stiliai buvo įvairūs, gaminti iš kaulo, rago, spalvotųjų metalų, geležies, medienos. Jų formos taip pat buvo įvairios – nuo paprasčiausio nusmailinto kaulo ar rago iki tikrų meno kūrinių, vaizduojančių žvėrių ir žmonių figūras. Kai kurie stiliai primena ilgus ir plonus smeigtukus, kiti – menteles. Formų ir dekoro įvairovė tyrinėtojams neretai sukelia abejonių dėl dirbinio paskirties identifikavimo. Jie priskiriami pramoginę (žaidimo) paskirtį turintiems dirbiniams, smeigtukams, taip pat – adikliams ar tinklų pynimo įrankiams. Kartais jie traktuojami kaip dvejopos paskirties dirbiniai.

 

Mažiau abejonių kyla dėl vadinamųjų „T“ formos dirbinių. Tokios formos kauliniai ar metaliniai stiliai buvo plačiai paplitę Europoje ir dažniausiai naudoti XIV–XV a., taip pat ir XVI a. pirmoje pusėje.  „T“ formos metalinių (vario lydinio ir geležinių) stilių, datuotų XV–XVI a., rasta Gdanske, Lenkijoje, taip pat Viljandyje, Estijoje. Rygos katedros šventoriuje, kaip manoma, vienuolio palaidojime, rasti du stiliai. Vienas geležinis, kitas – kaulinis, su „simetriškomis ataugėlėmis ir voleliu“, datuoti XIII–XIV amžiumi.

 

Čia pateikiami keli „T“ formos stilių pavyzdžiai:

 

„T“ formos stilius rastas ir per archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, plote tarp Valdovų rūmų muziejaus ir Nacionalinio muziejaus pastatų. Dirbinys buvo aptiktas viršutiniame, XX a. antroje pusėje perkastame, suardytos struktūros sluoksnyje. Taigi tikslesnis šio stiliaus datavimas, remiantis radimvietės stratigrafija, nėra įmanomas. Šiame sluoksnyje buvęs radinių kompleksas taip pat labai plačios chronologijos. Tačiau jame esantis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto (1392/1401–1430) denaras (1392–1396) suteikia užuominą apie, tikėtina, ankstyviausią šio radinių komplekso chronologinę ribą. Atrodo, kad jai reikėtų priskirti ir šį „T“ formos kaulinį stilių. Toks dirbinio datavimas neprieštarauja ir Europos archeologinės medžiagos kontekstui. Iš Lietuvos kapinynų archeologinių tyrimų medžiagos žinomi kauliniai stiliai taip pat daugiausiai datuojami XV a. – XVI a. antra puse, kartais XVII amžiumi.