120 mm minosvaidis

Aktualu iki 2023-08-27
Sukurtas 1938 m. (gamintas 1939 m.)
Geležies lydinys
 
Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I., Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai. LDK valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato archeologinių tyrimų 2003, 2006–2007 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 45.
Restauravo Dainius Šavelis, rest. prot. Nr. 237/5093; 455/14983 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
 
 
2006–2007 m. Valdovų rūmų teritorijoje tyrinėjant rūmų rytinio korpuso šiaurinį priestatą, W rūsio centre smėlio duobėje buvo rasta geležinio minosvaidžio dalis. Aptikta tik minosvaidžio vamzdžio dalis, ji deformuota, greičiausiai sprogusi.
„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ pažymima, kad minosvaidis – tai pabūklas, šaudantis minomis mortyrine (dideliu 45–85° vamzdžio pakylos kampu) trajektorija. Juo naikinami kariai ir karo technika, inžineriniai įrenginiai ir statiniai, esantys atviroje vietovėje ir už priedangų.
Minosvaidis – labai senas ginklas, jo evoliucija prasidėjo nuo mortyros, kuri mūšio lauke atsirado dar XV amžiuje. Pirmą kartą minosvaidžius panaudojo rusų kariuomenė Port Artūre 1904 m., Japonijos ir Rusijos karo metu. Minosvaidžiai masiškai pradėti naudoti per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Mobiliuose Antrojo pasaulinio karo mūšio laukuose pėstininkai negalėjo tikėtis, jog artilerijos dalinys bus pakankamai arti, kad galėtų suteikti paramą iškilus bėdai. Vienas iš problemos sprendimo būdų buvo skirti pėstininkams nuosavą artileriją, tačiau per visą Antrąjį pasaulinį karą pats ekonomiškiausias standartinis pėstininkų paramos ginklas, naudotas daugelyje kariuomenių, buvo minosvaidis.
Rūmų teritorijoje rastas minosvaidis, o tiksliau – jo dalis, greičiausiai yra sovietų gamybos Antrojo pasaulinio karo laikų sunkusis 120 mm lygiavamzdis minosvaidis „120-PM-38“ (arba „120-PM-43“). Pavadinimo raidės PM rusų kalba reiškia „polkovoj minomet“, tai yra „pulko minosvaidis“. Projektas pradėtas kurti kaip „PM-38“ (kuris taip pat žinomas kaip „M1938“) 1938 metais. „PM-43“ yra šiek tiek atnaujintas modelis, šių ginklų buvo gaminamas daug didesnis kiekis nei „PM-38“, nes jie plačiai eksportuoti ir gaminti iki vėlesnių Šaltojo karo etapų.
Konstrukcija sukurta pagal prancūziškąjį „Brandt“ minosvaidį „Mle 35“ („Brandt mle 27/31“), kurį pagal licenciją gamino arba kopijavo daugybė šalių. „PM-38“ yra įprastinis lygiavamzdis minosvaidis, užtaisomas per vamzdžio laibgalį. Sistemą sudaro keturios pagrindinės dalys: vamzdis, atraminė plokštė, lafetas su atrama, kreipiamieji ir taikymo mechanizmai. Fiksuotas išskleistas dvikojis leidžia rankiniu būdu keisti ir koreguoti aukštį. Ginklą paprastai valdo šešių žmonių įgula.
Konstrukciniu požiūriu „120-PM-38“ nebuvo niekuo ypatingas. Viena savybė, kuri pasirodė esanti labai naudinga, – didelė apskrita bazinė plokštė, leidusi greitai keisti judėjimo kryptį, nes nereikėjo įprastai iškasti bazinės plokštės ir suderinti jos su nauja ugnies kryptimi. Taip pat ginklas buvo gana mobilus dėl gerai suprojektuoto dviejų ratų vežimėlio. Įprastai jis velkamas arba gabenamas lengvuoju sunkvežimiu, tačiau, esant nedideliam atstumui, pėstininkai jį galėjo tempti rankomis.
1941 m. vokiečiams pradėjus karo veiksmus Rytų fronte, jų dėmesį patraukė „120-HM-38“ ugnies galia. Ne kartą susidūrus su šio ginklo veiksmingumu, buvo nuspręsta pritaikyti šią konstrukciją sau. Per trumpą laiką jie paprasčiausiai panaudojo tiek pagrobtų pavyzdžių, kiek tik galėjo, pavadindami juos „12 cm Granatwerfer 378 (r)“, tačiau vėliau konstrukcija buvo tiksliai nukopijuota ir ginklas pradėtas gaminti Vokietijoje. Šis ginklas jiems buvo žinomas kaip „12 cm Granatwerfer 42“ („12 cm GrW 42“) ir plačiai naudotas, o kai kuriose pėstininkų formuotėse netgi užėmė pėstininkų ginklų vietą. Taigi tas pats ginklas Rytų fronto kovų metu buvo naudojamas abiejose pusėse.
Minosvaidžio šaudymo greitis galėjo siekti 12–15 šūvių per minutę į taikinius, esančius 460–5 700 metrų atstumu. Palyginti su vidutinio kalibro minosvaidžių, 120 mm minos yra labai galingos.
Daugiausia „PM-38“ ir „PM-43“ minosvaidžius naudojo Sovietų Sąjunga. Šaltojo karo viduryje ir pabaigoje minosvaidžiai „M120“ ir „2B11“ buvo sukurti, kad papildytų ir pakeistų Antrojo pasaulinio karo laikų minosvaidžius. Dauguma to meto sovietinio bloko valstybių, tarp jų ir Lietuva, Šaltojo karo metais gavo šių minosvaidžių atsargų. Lietuvos kariuomenė vis dar turi ir naudoja apie 20 vienetų Bulgarijoje gamintų „2B11“ modelio minosvaidžių. Šiuo metu daugelis jų dėl senumo keičiami modernesniais modeliais. Tačiau „PM-43“ vis dar yra vienas labiausiai paplitusių sunkiųjų minosvaidžių pasaulyje.
Valdovų rūmų teritorijoje rasta sprogusio minosvaidžio dalis yra kovų dėl Vilniaus 1944 m. liepos 7–13 d. palikimas. Greičiausiai jis sprogo užtaisant arba bandant jį sunaikinti, kad neatitektų priešui. Kuri konflikto pusė jį naudojo, dabar negalima pasakyti. Vėliau, po mūšių, tvarkant nuolaužas bei įvairių daiktų liekanas, minosvaidžio dalis buvo išmesta į šiukšlių duobę netoli dabartinės Valdovų rūmų vietos ir užkasta.
 
120 mm minosvaidžių „PM-38“ sovietinė baterija netoli Kursko 1943 m. Prieiga internete: https://www.quartermastersection.com/russian/artillery/852/120-HM-38
„PM-43“ minosvaidis lauko ekspozicijoje. Prieiga internete: https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/c/c1/120-millimetre_calibre_mortar_002.jpg
 
Medžiagą parengė Mantvidas Mieliauskas, Dainius Šavelis
Fotografai Dainius Šavelis, Vytautas Abramauskas
 
Naudota literatūra
Chamberlain P. Mortars and Rockets (World War 2 fact files), New York, 1975, p. 32.
Kisinas E. S. „Minosvaidis“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/straipsnis/minosvaidis/ [žiūrėta 2023 07 17].
„Sunkieji 120 mm minosvaidžiai“, in: Lietuvos kariuomenė, https://www.kariuomene.lt/ginkluote/minosvaidziai/sunkieji-120-mm-minosvaidziai/22876 [žiūrėta 2023 07 17].

The Encyclopedia of Weapons of World War II, ed. Ch. Bishop, New York, 1998, p. 192–193.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Vyriškų pusbačių pora

20240610

2002 m., atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, buvo surasta gausi XVII a. pirmąja puse datuojamų odinių radinių kolekcija. Ji aptikta prie pietinio Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų korpuso, viename iš čia buvusios drenažo sistemos šulinių.

Plačiau

Publikuota: 2023-08-21 08:05 Atnaujinta: 2023-08-21 09:47
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika