Plyta su duobutėmis

 

Šimtmečiais naudotos plytos, svarbiausias mūro elementas, visą laiką keitėsi. Kito plytų forma, jų dydis, sudėtis. Viena iš būdingiausių lietuviškųjų plytų, kurios plito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu, išorinių ypatybių buvo braukos. Braukos – tai vienoje plytos pusėje įspausti specialūs grioveliai. Jie žinomi nuo XIII a. pabaigos, bet plačiausiai naudoti XV–XVI amžiuje. Braukos buvo daromos rankų pirštais arba specialiu įrankiu: įspaudžiamos išilgai, skersai ir net įstrižai. Gotikiniuose pastatuose plytos dažniausiai buvo mūrytos braukomis žemyn. Silpdama brauktinių plytų tradicija gyvavo iki pat XVIII a. pabaigos.

1989 m. atliekant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso tyrimus, buvo surasta unikalios plytos dalis. Vienoje plytos pusėje suformuoti ne grioveliai, o duobutės. Tam greičiausiai panaudotas medinis pagaliukas užapvalintu galu. Plytos paviršiuje, išilgai plytos, padarytos keturios eilės 2,0–2,2 cm skersmens ir 0,3–0,8 cm gylio duobučių. Duobutės išdėstytos eilėmis, bet nesilaikant griežtos tvarkos. Išlikusioje 19 cm ilgio plytos dalyje yra 16 (?) duobučių: pirmoje eilėje – 3, antroje – 4, trečioje – 5, ketvirtoje – 4 (?). Antros eilės trečioje duobutėje dar išliko ir stačiakampis griovelis, padarytas greičiausiai smailėjančiu metaliniu įrankiu.

Iki šiol Lietuvoje apie tokio tipo braukas duomenų nebuvo, todėl sunku pasakyti, ar ši plyta – vienetinis atvejis, ar tam tikro laikotarpio vienos iš plytinių išskirtinis ženklas.