Dygioji slyva (Prunus spinosa)

Aktualu iki 2023-07-30
XVI a. vid.
Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 m., radinių inv. Nr. 1775.
Tyrimus atliko Tatjana Jakubovskaja (Minsko geologijos institutas, 1997).
 
 
1996 m., atliekant archeologinius tyrimus, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje pietinio korpuso bokštelyje – buvusioje latrinoje ankstyvajame kultūriniame sluoksnyje buvo rasti du dygiosios slyvos kauliukai. Archeologinių tyrimų kontekste latrinos išsiskiria kaip uždara archeologinė struktūra, dėl specifinės užpilo grunto sudėties ten patekę daiktai yra tarsi užkonservuojami ir gerai išsilaiko.
Dygioji slyva (Prunus spinosa) – vienintelis nesukultūrintų, savaime Lietuvoje augančių krūmų ar neaukštų medelių, slyvų genties augalas. Švedijos pietuose, Bėkebergo (Bökeberg) III gyvenvietėje, atliekant žiedadulkių ir anglies tyrimus, nustatyta, kad šių slyvų būta jau vėlyvojo mezolito laikotarpiu. Viduramžiais datuojamų slyvų kauliukų liekanų aptikta Anglijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Italijoje, dažniausiai buvusiose latrinose ir šiukšlių duobėse. Dygiosios slyvos žievė naudota rudiems ar žaliems dažikliams gaminti, tokiu spalvotu rašalu buvo apipavidalinami Viduramžių rankraščių tekstai.
Suanglėjusių dygiosios slyvos makroliekanų rasta Antilgės piliakalnio apatiniame kultūriniame sluoksnyje. Atlikus archeobotaninius tyrimus, jos datuotos I–II amžiumi. Dygiosios slyvos kauliukų per archeologinius ir archeobotaninius tyrinėjimus aptikta ir Vilniaus mieste, dabartinėje Senamiesčio teritorijoje, jie datuoti XVI–XVII amžiumi.
Dygiosios slyvos kauliukai yra eksponuojami Valdovų rūmų nuolatinėje ekspozicijoje (I maršrutas „Istorija, archeologija, architektūra“, 11 salė, 11.3 vitrina).
Daugiau informacijos apie vykdant archeologinius tyrimus surastus slyvų kauliukus:
 
Medžiagą parengė Milda Samulionytė-Zikarienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
 
Naudota literatūra
Grikpėdis M. Kultūrinių augalų kilmė Lietuvoje Rytų Baltijos kontekste (archeobotanikos duomenimis iki XIV a.). Daktaro disertacija, Vilnius, 2021.
Urbonavičiūtė-Jankauskienė D., Ožalas E. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir kitų Vilniaus Žemutinės pilies statinių mūrinės latrinos XVI–XVII a., Vilnius, 2022, p. 8.
Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1994–1995 metų tyrimai), t. 4, ats. red. V. Urbanavičius, Vilnius, 1999, p. 60.
 
Prieiga internete:

http://foragerplants.blogspot.com/2018/06/blackthornsloe-prunus-spinosa.html [žiūrėta 2023-04-12].

 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Vyriškų pusbačių pora

20240610

2002 m., atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, buvo surasta gausi XVII a. pirmąja puse datuojamų odinių radinių kolekcija. Ji aptikta prie pietinio Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų korpuso, viename iš čia buvusios drenažo sistemos šulinių.

Plačiau

Publikuota: 2023-07-24 13:42 Atnaujinta: 2023-07-24 10:59
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika