Auskaras
Aktualu iki 2012-01-29

1382–1404 m.
Ožalas E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 metų archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 1196.
Metalo lydinio tyrimus atliko Ingrida Žūkienė ir Irena Smaliukienė (Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorija)
Dendrochronologinius tyrimus atliko dr. Rūtilė Pukienė (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai)

Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje archeologai aptiko nemažai papuošalų, taip pat ir auskarų. Durpingame, tiksliai dendrochronologiškai datuotame sluoksnyje buvo rastas žiedinis auskaras.

Auskarą sudaro lankelis ir du kabučiai. Lankelis yra 2,95 cm skersmens, žiedo formos, išlenktas iš vielos, o kad kabučiai nenuslystų nuo lankelio, jis sutvirtintas trimis žiedeliais. Kabučiai yra 4,05 cm ilgio. Juos sudaro įvija, du skardiniai ir tarp jų esantis ažūrinis karoliukai.

Auskaras sidabrinis, atskiros jo detalės pagamintos iš kelių skirtingų sidabro lydinių. Visos auskaro detalės paauksuotos. Lietuvos senkapiuose dažniausiai randama vario lydinio auskarų, tik Alytaus ir Kernavės kapinynuose pasitaikė auksuotų ir baltu metalu dengtų žiedinių auskarų.

Europoje auskarais buvo puošiamasi jau nuo Antikos laikų, nors kai kuriuose kraštuose jie paplito tik nuo ankstyvųjų Viduramžių. Lietuvoje įvairių tipų auskarai paplinta nuo XIII / XIV–XV a.

Auskarai – moterų ir vaikų papuošalas. Kapuose auskarų randama po vieną, du arba tris. Tik viename Kernavės kapinyno vyro kape aptiktas sidabrinis žiedinis auskaras.

Parengė Rasa Valatkevičienė
Panaudota literatūra:
Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab.–XV a., Vilnius, 2009.
Svetikas E. Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai, Vilnius, 2003.
Vėlius G. Kernavės miesto bendruomenė XIII–XIV amžiuje, Vilnius, 2005.
http://www.wga.hu/frames-e.html?/html/e/eyck_van/jan/09ghent/2closed1/u2sibyl.html.
http://expositions.bnf.fr/fouquet/grand/f219_2.htm.
http://www.insecula.com/oeuvre/O0011937.html.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Rašalinė

Rašalinė

20251110

XV a. rašalines naudojo tik raštinga visuomenės dalis – tie, kurie turėjo mokėti rašyti dėl savo užimamų pareigybių: raštininkai, iždininkai ir kt. Remiantis archeologiniais duomenimis, žinoma, kad viena pagrindinių to laikotarpio raštininkų naudotų kanceliarijos priemonių – rašalinės. Jos buvo tekintos iš kaulo, drožtos iš rago, lietos iš metalo ar lipdytos, žiestos iš molio. Nuo XV a. rašalinės pradėtos gaminti taip, kad jas būtų patogu nešioti, – su dangteliais, neretai pritvirtintos prie diržo. Tai leido raštininkams būti mobiliems, keliauti ir dirbti ne vienoje vietoje. Dažniausiai naudotas juodas rašalas. Spalvotas rašalas (mėlynas, raudonas) – prabangesnis (jo ir gamyba buvo brangesnė), naudotas taupiau.
Tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritoriją XV a. sluoksnyje rasta išskirtinės išvaizdos rašalinė. Ji pagaminta iš pilkos molio masės, lipdyta, dengta rusvai žalia glazūra, sveika. Rašalinė vandens paukščio pavidalo, su skyle nugaroje (rašalui laikyti), snapas ir uodega nulūžę. Ji dekoruota geometriniu ornamentu. Paprastos rašalinės pasižymėjo funkcionalumu, buvo mažai dekoruotos. Prabangesnės galėjo būti profiliuotos, puoštos įmantresnėmis figūrinėmis detalėmis. Rašalinių išvaizda neretai priklausė nuo savininko statuso – kuo aukštesnes pareigas ar statusą užėmė žmogus, tuo puošnesnė buvo ir jo rašalinė. 

 

Plačiau

Publikuota: 2012-01-23 Atnaujinta: 2012-01-24 11:19
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika