Akmeninė ikonėlė

Aktualu iki 2012-01-22

XIV–XV a. pr.
Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio ir rytinio korpusų archeologinių tyrimų 2003–2004 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 4878.

Atliekant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų aplinkos tyrimus rasta juosvai pilko akmens ikonėlė. Ji kiek aukštesnė negu 5 cm, 4,5 cm pločio, akmens plokštelė 0,5 cm storio. Manoma, kad ikonėlė pagaminta Didžiojo Naugardo arba jo apylinkių meistrų greičiausiai XIV a., Vilniaus pilyje rasta XV a. pirmos pusės kultūriniame sluoksnyje. Raižytoje ikonėlėje pavaizduoti trys šventieji, virš kurių galvų yra stilizuoti įrašai, tačiau kol kas jų neįmanoma įskaityti.

Centre vaizduojamas šv. Mikalojus Stebukladarys su dvasiškio drabužiais ir kodeksu rankose. Jo figūra kiek didesnė už kitas, išsiskiria veido ir aureolės dydžiu.

Kairėje – jaunas šventasis kankinys. Jis vilki palaidinę ir yra apsisiautęs skraiste, dešinėje rankoje laiko kryžių, o į priekį ištiesta jo kairė ranka išreiškia Dievo malonės priėmimą. Dešinėje – šventikas, rankoje laikantis kodeksą.

Ikonėlės būdavo pakabinamos ant metalo (dažniausiai tauriojo) aptaiso. Aptaisai būdavo įvairiai dekoruojami, kartais inkrustuojami juvelyriniais akmenimis.

Šioje ikonėlėje vaizduojami šventieji kartu su Vilniaus katedros požemiuose esančia Nukryžiuotojo freska yra bene ankstyviausi šventųjų atvaizdai, rasti Vilniuje.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Maskvos kunigaikštytė Elena, ruošdamasi tekėti už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro, 1495 m. kaip kraitį į Vilnių atsivežė iš karneolio raižytą ikoną, kuri buvo aptaisyta auksu su deimantais, raudonaisiais špineliais ir perlais. Ikonėlė buvo pakabinta ant auksinės grandinėlės. Todėl manoma, kad religinis papuošalas buvo panašaus dydžio, nešiojamas pasikabinus ant kaklo.

Medžiagą parengė Gintautas Striška
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Ragauskas A. „XIV a.–XVI a. pradžios Vilniaus Žemutinė pilis istoriniuose šaltiniuose“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarė R. Ragauskienė, Vilnius, 2006, p. 69.
Рындина А. В. Древнерусская мелкая пластика, Москва, 1978.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Stepono Batoro portretas

20250210

Grafikos darbe pavaizduotas Lenkijos ir Lietuvos valdovas Steponas Batoras (1575/1576–1586) – jauniausias Transilvanijos vaivados Stepono VI (1477–1534) ir Onos Kotrynos Telegdi (1492–1547) sūnus. Po Izabelės Jogailaitės sūnaus Jono Žygimanto mirties buvo išrinktas Transilvanijos kunigaikščiu (1571–1576). 1574 m. valdovui Henrikui Valua (1573–1575) atsisakius Abiejų Tautų Respublikos sosto ir 1575 m. Lenkijos didikams išrinkus Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) seserį Oną Jogailaitę (1523–1596), Steponas Batoras išrinktas Lenkijos karaliumi su sąlyga, kad taps jos sutuoktiniu.

 

Plačiau

Publikuota: 2012-01-16 Atnaujinta: 2012-01-13 13:44
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika