Akmeninė ikonėlė

Akmeninė ikonėlė
Aktualu iki 2012-01-22

XIV–XV a. pr.
Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio ir rytinio korpusų archeologinių tyrimų 2003–2004 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 4878.

Atliekant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų aplinkos tyrimus rasta juosvai pilko akmens ikonėlė. Ji kiek aukštesnė negu 5 cm, 4,5 cm pločio, akmens plokštelė 0,5 cm storio. Manoma, kad ikonėlė pagaminta Didžiojo Naugardo arba jo apylinkių meistrų greičiausiai XIV a., Vilniaus pilyje rasta XV a. pirmos pusės kultūriniame sluoksnyje. Raižytoje ikonėlėje pavaizduoti trys šventieji, virš kurių galvų yra stilizuoti įrašai, tačiau kol kas jų neįmanoma įskaityti.

Centre vaizduojamas šv. Mikalojus Stebukladarys su dvasiškio drabužiais ir kodeksu rankose. Jo figūra kiek didesnė už kitas, išsiskiria veido ir aureolės dydžiu.

Kairėje – jaunas šventasis kankinys. Jis vilki palaidinę ir yra apsisiautęs skraiste, dešinėje rankoje laiko kryžių, o į priekį ištiesta jo kairė ranka išreiškia Dievo malonės priėmimą. Dešinėje – šventikas, rankoje laikantis kodeksą.

Ikonėlės būdavo pakabinamos ant metalo (dažniausiai tauriojo) aptaiso. Aptaisai būdavo įvairiai dekoruojami, kartais inkrustuojami juvelyriniais akmenimis.

Šioje ikonėlėje vaizduojami šventieji kartu su Vilniaus katedros požemiuose esančia Nukryžiuotojo freska yra bene ankstyviausi šventųjų atvaizdai, rasti Vilniuje.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Maskvos kunigaikštytė Elena, ruošdamasi tekėti už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro, 1495 m. kaip kraitį į Vilnių atsivežė iš karneolio raižytą ikoną, kuri buvo aptaisyta auksu su deimantais, raudonaisiais špineliais ir perlais. Ikonėlė buvo pakabinta ant auksinės grandinėlės. Todėl manoma, kad religinis papuošalas buvo panašaus dydžio, nešiojamas pasikabinus ant kaklo.

Medžiagą parengė Gintautas Striška
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Ragauskas A. „XIV a.–XVI a. pradžios Vilniaus Žemutinė pilis istoriniuose šaltiniuose“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarė R. Ragauskienė, Vilnius, 2006, p. 69.
Рындина А. В. Древнерусская мелкая пластика, Москва, 1978.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Rašalinė

Rašalinė

20251110

XV a. rašalines naudojo tik raštinga visuomenės dalis – tie, kurie turėjo mokėti rašyti dėl savo užimamų pareigybių: raštininkai, iždininkai ir kt. Remiantis archeologiniais duomenimis, žinoma, kad viena pagrindinių to laikotarpio raštininkų naudotų kanceliarijos priemonių – rašalinės. Jos buvo tekintos iš kaulo, drožtos iš rago, lietos iš metalo ar lipdytos, žiestos iš molio. Nuo XV a. rašalinės pradėtos gaminti taip, kad jas būtų patogu nešioti, – su dangteliais, neretai pritvirtintos prie diržo. Tai leido raštininkams būti mobiliems, keliauti ir dirbti ne vienoje vietoje. Dažniausiai naudotas juodas rašalas. Spalvotas rašalas (mėlynas, raudonas) – prabangesnis (jo ir gamyba buvo brangesnė), naudotas taupiau.
Tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritoriją XV a. sluoksnyje rasta išskirtinės išvaizdos rašalinė. Ji pagaminta iš pilkos molio masės, lipdyta, dengta rusvai žalia glazūra, sveika. Rašalinė vandens paukščio pavidalo, su skyle nugaroje (rašalui laikyti), snapas ir uodega nulūžę. Ji dekoruota geometriniu ornamentu. Paprastos rašalinės pasižymėjo funkcionalumu, buvo mažai dekoruotos. Prabangesnės galėjo būti profiliuotos, puoštos įmantresnėmis figūrinėmis detalėmis. Rašalinių išvaizda neretai priklausė nuo savininko statuso – kuo aukštesnes pareigas ar statusą užėmė žmogus, tuo puošnesnė buvo ir jo rašalinė. 

 

Plačiau

Publikuota: 2012-01-16 Atnaujinta: 2012-01-13 13:44
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika