Odinis kamuolys

Odinis kamuolys
Aktualu iki 2012-09-16

XIV a. pab.–XV a. pr.
Ožalas E. Vilniaus Žemutinė pilis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita (ataskaita ruošiama), radinio inv. Nr. O 997.
Konservavo Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. 95/250 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

2005 metais, tyrinėjant pietinį plotą nuo Valdovų rūmų, buvo surastas unikalus Viduramžių pramogų paveldo objektas – kol kas vienintelis Lietuvoje sveikas odinis kamuolys. XIV a. pab.–XV a. pr. datuojamame durpingame sluoksnyje rastas 6,5–7 cm nevisai taisyklingos formos kamuolys buvo susiūtas iš trijų dalių – stačiakampio ir dviejų skritulių. Vienoje skritulio formos detalėje buvo išpjauta trikampio formos išpjova, susiūtam dirbiniui suteikianti maksimalų sferiškumą. Beveik visos šio dirbinio detalių susiuvimo siūlės yra paslėptos, standžiosios, todėl kamuolio paviršius lygus.

Remiantis analogijomis ir rašytiniais šaltiniais, reikia manyti, kad tokie kamuoliai galėjo būti prikimšti samanų, vilnos, veltinio, kailio, arklio plaukų, pjuvenų, smėlio ar kitų medžiagų – matyt, tai priklausė nuo norimo kamuolio standumo ar svorio.

Rašytiniai ir ikonografiniai Europos šalių šaltiniai liudija, kad su kamuoliais XIII–XVII a. buvo žaidžiami labai įvairūs žaidimai: kriketas, kėgliai, tenisas, badmintonas bei tam tikra futbolo atmaina. Kamuolys minėtuose žaidimuose mestas, ridentas, stumtas ranka, spirtas koja, o kartais muštas lazda.

Medžiagą parengė Povilas Blaževičius
Fotografas Vytautas Abramauskas
Piešinio autorius Mantvidas Mieliauskas

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Rašalinė

Rašalinė

20251110

XV a. rašalines naudojo tik raštinga visuomenės dalis – tie, kurie turėjo mokėti rašyti dėl savo užimamų pareigybių: raštininkai, iždininkai ir kt. Remiantis archeologiniais duomenimis, žinoma, kad viena pagrindinių to laikotarpio raštininkų naudotų kanceliarijos priemonių – rašalinės. Jos buvo tekintos iš kaulo, drožtos iš rago, lietos iš metalo ar lipdytos, žiestos iš molio. Nuo XV a. rašalinės pradėtos gaminti taip, kad jas būtų patogu nešioti, – su dangteliais, neretai pritvirtintos prie diržo. Tai leido raštininkams būti mobiliems, keliauti ir dirbti ne vienoje vietoje. Dažniausiai naudotas juodas rašalas. Spalvotas rašalas (mėlynas, raudonas) – prabangesnis (jo ir gamyba buvo brangesnė), naudotas taupiau.
Tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritoriją XV a. sluoksnyje rasta išskirtinės išvaizdos rašalinė. Ji pagaminta iš pilkos molio masės, lipdyta, dengta rusvai žalia glazūra, sveika. Rašalinė vandens paukščio pavidalo, su skyle nugaroje (rašalui laikyti), snapas ir uodega nulūžę. Ji dekoruota geometriniu ornamentu. Paprastos rašalinės pasižymėjo funkcionalumu, buvo mažai dekoruotos. Prabangesnės galėjo būti profiliuotos, puoštos įmantresnėmis figūrinėmis detalėmis. Rašalinių išvaizda neretai priklausė nuo savininko statuso – kuo aukštesnes pareigas ar statusą užėmė žmogus, tuo puošnesnė buvo ir jo rašalinė. 

 

Plačiau

Publikuota: 2012-09-10 Atnaujinta: 2012-09-08 17:28
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika