Skrynutės dangtis

Skrynutės dangtis
Aktualu iki 2012-09-23

XIV a. pab.–XV a. pr.
Blaževičius P., Bugys P., 
Vilniaus žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2006–2008 m. archeologinių tyrimų ataskaita (ataskaita ruošiama), radinio inv. Nr. Md-117.
Konservavo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 125/688 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“), medienos rūšies tyrimus atliko dr. Rūtilė Pukienė

2006 metais, vykdant archeologinius šiaurio ploto nuo rytinio Valdovų rūmų korpuso tyrinėjimus, buvo surastas medinės skrynutės dangtis. Lietuvoje vienintelis toks žinomas XIV a. pab.–XV a. pr. dirbinio fragmentas pagamintas iš ąžuolo medienos su vinimis ir kaiščiais prikaltu egliniu rėmeliu bei dekoruota metaline rankenėle. Išlikusi skrynutės dangčio dalis sukalta iš dviejų 16 ir 6,5 cm pločio lentelių. Sveikojo krašto centre išlikęs metalinis dangčio užrakto fragmentas. Įvertinus išlikusį ilgį ir rankenos bei vyrio padėtį, galima manyti, kad skrynutė buvo apie 70 cm ilgio ir 47 cm pločio.

Kalbant apie galimą skrynelės paskirtį, reikėtų paminėti kone identišką XV a. skrynelę, saugomą Talino miesto muziejuje. Pastaroji priklausė Šv. Jono prieglaudai ir buvo skirta pinigams. Tikėtina, kad ir Vilniuje rastas dangčio fragmentas yra nuo skrynelės, skirtos pinigams arba kitokioms vertybėms.

Įstabus Vilniaus ir Talino skrynučių panašumas ir konstrukciniai sprendimai leidžia manyti, kad ir jų gamybos vieta yra artima. Įvertinus Vilniuje rastų medinių dirbinių medienos rūšį, galima teigti, kad tik vos keliems dirbiniams iš kelių tūkstančių yra naudota eglė. Pastebėta, kad kur kas daugiau eglinių dirbinių randama šiaurinėje Europos dalyje. Todėl galima spėti, kad Valdovų rūmuose rasta skrynutė arba jos idėja – šiaurietiškos kilmės.

Medžiagą parengė Povilas Blaževičius
Fotografai Vytautas Abramauskas, Arūnas Puškorius (prieš restauravimą ir restauravimo metu)

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Marsas ir Venera

Marsas ir Venera

20251103

Po 64 metų Romos gaisro imperatorius Neronas (54–68) pradėjo didžiules statybas ant Eskvilino kalvos. Didingo komplekso svarbiausiu statiniu tapo Aukso rūmai (lot. Domus Aurea), kurių puošybai gausiai naudotas auksas, o sienos ir lubos buvo dekoruotos stiuko lipdiniais ir freskomis. Tačiau vos po kelerių metų mirus Neronui statybos darbai buvo sustabdyti. Didžiulis kompleksas su rūmais ir kitais pastatais palaipsniui užstatytas, o Aukso rūmai atsidūrė po žeme. Tik XV a. pabaigoje juos naujai atrado Renesanso dailininkai, kurie tyrinėjo ir kopijavo antikines freskas. Vėlesniais amžiais susidomėjimas šiomis freskomis tik didėjo.
 
XVIII a. aštuntame dešimtmetyje Romos antikvaras Ludovikas Miris (Ludovico Mirri, 1738–1786) pradėjo kasinėjimus buvusių imperatoriaus Nerono rūmų vietoje. 1774 m. jis pakvietė dailininką Pranciškų Smuglevičių ir architektą Vinčencą Breną (Vincenzo Brenna, 1747–1820) nupiešti atrastas antikinio pastato freskas. Piešiant buvo atkurtos ir trūkstamos freskų dalys. Remdamasis dailininkų sukurtais piešiniais, grafikas Markas Karlonis (Marco Carloni, 1742–1796) parengė grafikos darbus, kuriuos atskirame albume „Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“ (Vestigia delle terme di Tito e loro interne pitture) 1776 m. Romoje išspausdino L. Miris. Iš viso leidinyje publikuoti 59 Aukso rūmų sieninės tapybos vaizdai.

 

Plačiau

Publikuota: 2012-09-17 Atnaujinta: 2025-05-29 13:33
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika