V–VIII a.
Molis
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorijos 1993 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 1172A.
Konservavo Aušra Lukaitytė (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Prieš pradedant naudoti verpstukus, buvo verpiama rankomis. Siūlai būdavo suformuojami pirštais tempiant ir sukant juos ant delno arba kurios nors kitos kūno dalies, pavyzdžiui, ant šlaunies. Taip verpti buvo nepatogu ir ilgai užtrukdavo. Verpimą gerokai palengvino išrasti verpstukai. Verpiant verpstuku jau galima ant jo susukti suformuotą siūlą arba sukant tempti ir vynioti.
Verpstuką sudaro apskrito pjūvio, paprastai per vidurį kiek išplatėjantis medinis kotelis – šeiva su ant galo užmautu arba kartu išdrožtu smagračiu (jis archeologų dažniausiai vadinamas tiesiog verpstuku). Šis įrankis paprastai naudotas kartu su verpste, prie kurios būdavo pritvirtinamas sukarštas pluoštas. Jis gali būti padedamas arba pritvirtinamas ir kitokiu būdu.
http://www.muziejai.lt/prev_vers/Siauliai/Siauliuimages/Siauliu%20amatai%20III.jpg
Ankstyviausi verpimo įrankiai Lietuvos teritorijoje žinomi nuo vidurinio neolito laikotarpio: Šventosios 2B gyvenvietėje rasta medinė verpstė, o Kretuono 1B gyvenvietėje – moliniai verpstukų smagračiai. Pastarųjų iki pirmųjų amžių po Kr. randama dar gana retai. Daugiau jų aptinkama nuo minėto laikotarpio, o ypač verpstukai paplinta I tūkstantmečio viduryje–antroje pusėje. Verpstukai jau sudaro vieną gausiausių darbo įrankių grupę to laikotarpio archeologiniuose paminkluose – piliakalniuose, papėdžių ir atvirose gyvenvietėse bei kapinynuose ir pilkapynuose. Ypač jų daug Rytų Lietuvos pilkapiuose. Rytinėje Lietuvos dalyje verpimas verpstuku išlieka iki pat XX a. antros pusės.
http://mkp.emokykla.lt/ars/01_iliustr/verpimas100.jpg
Verpstukai gaminti vietoje (tik XI–XIII a. importuoti šiferiniai verpstukai), daugiausia iš molio, taip pat akmens, gintaro, rečiau iš kaulo, žinoma verpstukų miniatiūrų iš žalvario. Tai neretai lėmė vietovėje esanti žaliava. Pavyzdžiui, Rytų Lietuvos pilkapiuose dominuoja moliniai verpstukai, žemaičių plokštiniuose kapinynuose – smiltainio akmens, Pajūrio srityje – akmeniniai ir gintariniai.
Nuo verpstuko gamybai pasirinktos medžiagos ir verpstuko paskirties priklausė ir jo dydis bei forma. Paprastai verpstukų skersmuo svyruoja nuo 2,5 iki 5 cm, aukštis – nuo 1,5 iki 3 cm. Mažesni ir lengvesni verpstukai galėjo būti naudojami storesniems siūlams verpti, didesni ir sunkesni – plonesniems. Verpstukų forma taip pat įvairi. Randama cilindro, dvigubo nupjauto kūgio, rutulio, suploto rutulio formos verpstukų. Neretai jie būdavo ornamentuojami iškiliomis briaunomis, ranteliais, grioveliais, įrėžtais brūkšneliais, duobutėmis, jų grupėmis arba įvairiomis kombinacijomis, sudarančiomis stipinėlius, trikampius, šachmatinius, pintinius arba kitokius raštus.
1993 m., tiriant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją, II/III–VIII/IX a. datuojamos gyvenvietės sluoksnyje rastas nebūdingos, ritės formos verpstukas. 3,5 cm skersmens, 1,8 cm aukščio su 0,9 cm skersmens skylute verpstukas savo forma yra artimas cilindro pavidalo verpstukams, tačiau nuo pastarųjų skiriasi įgaubtais šonais. Verpstuko galinės plokštumos kiek įdubusios, ornamentuotos 3–6 duobučių eilutėmis.
Medžiagą parengė Augustina Kurilienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Čepaitienė A. Verpimas Lietuvoje. Liaudies kultūros likimas / Spinning in Lithuania. The fate of folk culture (ser. Lietuvos etnologija / Lithuanian ethnology, t. 8), Vilnius, 2001.
Kulikauskienė R. Lietuva valstybės priešaušriu, Vilnius, 2001.
Niunkienė G. „Seniausias verpimo būdas Lietuvoje (verpimas verpstuku)“, in: Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 4, Vilnius, 1964, p. 133–144.
Rimantienė R. Akmens amžius Lietuvoje, Vilnius, 1996.
Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.), Vilnius, 1996.
