Aktualu iki 2012-12-02

VIII a.–IX a. pr.
Geležis
Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2005 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 8422.
Restauravo Rima Niunkienė, rest. prot. Nr. 369/4803 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

2005 m., atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vidiniame kieme, 60 cm skersmens ir 35–40 cm gylio duobėje kartu su ietigaliu rastas pjautuvas. Jo ašmenys matuojant tiesia linija yra 22,5 cm ilgio. Geležtės plotis siekia iki 2,4 cm, storis – 0,6 cm. Geležtė stipriai išgaubta, įkotė (šiuo atveju nulūžusi) turėjusi būti atlenkta, beveik sudarant buką kampą.

Dirbinys pagal formą priskiriamas vėlyvajam pjautuvų tipui. Panašios formos – išgaubti ir su atlenkta įkote – pjautuvai Vakarų ir Vidurio Europoje naudoti nuo paskutinių amžių pr. Kr. Jie labiau išplito romėniškuoju ir tautų kraustymosi laikotarpiais. VIII–IX a. tokio tipo pjautuvai pasirodo Rytų Europos miškų zonoje – baltų ir rytų slavų gentyse, kur keičia ankstesnių tipų pjautuvus. Ypač jie buvo paplitę Rytų Lietuvoje. Tokie pjautuvai naudoti ir vėlesniais laikais. Jų forma, iš esmės nepakitusi, išliko iki mūsų dienų.

Pjautuvo archeologinis kontekstas (rastas kartu su VII a.–IX a. pradžia datuojamu ietigaliu) leidžia šį radinį datuoti VIII a.–IX a. pradžia. Taigi tai yra vienas ankstyvesnių tokio tipo radinių Lietuvoje.

Pjautuvas, tikėtina, sietinas su ankstyvosios gyvenvietės kultūriniu sluoksniu. Tačiau aplinkybė, kad jis buvo aptiktas duobėje kartu su ietigaliu, neleidžia atmesti galimybės, kad tai gali būti įkapė iš suardyto kapo (vėliau gyvenvietės vietoje įrengto pilkapyno?), auka arba dirbinių lobis.

Medžiagą parengė Augustina Kurilienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.), Vilnius, 1996.
Минасян Р. С. „Классификация серпов восточной Европы железного века и раннего средневековья“, in: Археологический сборник, Ленинград, 1978, вып. 19, с. 74–85.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Stiklinių apyrankių fragmentai

20250519

Stiklo masę išgauti išmokta II tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte ir Artimuosiuose Rytuose. Stikliniams dirbiniams pagaminti reikėjo trijų pagrindinių komponentų – smėlio (silicio dioksido SiO₂), sodos (natrio karbonato Na₂CO₂) ir potašo (kalio karbonato K₂CO₃). Spalvą stiklui suteikdavo įvairių metalų (pavyzdžiui, švino, alavo ir kt.) oksidai. Iš stiklo masės gaminti ne tik indai, bet ir papuošalai. Labiausiai paplitę buvo įvairių spalvų, vienspalviai arba daugiaspalviai, stiklo karoliukai. Taip pat stiklinės apyrankės.
Tyrinėtojai pastebi, kad stiklinės apyrankės buvo paplitusios didelėje Europos dalyje ir būdingos tiek krikščioniškos, tiek pagoniškos, tiek ir musulmoniškos (pavyzdžiui, Pirėnų pusiasalyje) kultūros regionams. Šių dirbinių įvairovė buvo gana didelė. Apyrankių lankeliai – apvalaus, ovalaus, kvadratinio, pusapvalio skersinio pjūvio formos, lygūs, neornamentuoti, tordiruoti arba puošti spalvoto stiklo įvijomis.

 

 

Plačiau

Publikuota: 2012-11-26 Atnaujinta: 2012-11-23 10:01
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika