XVI a.
Geležis
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 1083.
Konservavo Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. 219/7265 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Pirmosios šakutės pradėtos naudoti gan seniai, jos žinotos dar Antikos laikais (taip pat ir Senovės Egipte bei Asirijoje). Tačiau Europoje šakutes dažniausiai atstodavo dvišakiai strypai. Jie būdavo naudojami išimtinai virtuvėje maistui gaminti, mėsai iškelti iš verdančio puodo ir pan.
Virtuvės scena iš Luttrell Psalter (Lutrelio psalmynas), 1325–1340 m. Virėjo rankose šakutė (kablys) mėsai ištraukti.
Iki šakutėms atsirandant ant stalo, Europoje, o kartu ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, valgydami žmonės naudojosi tik peiliais ir šaukštais, dažnai maistą imdavo tiesiog rankomis. Virėjai ir valgį turėdavo pagaminti taip, kad jį būtų galima pasmeigti peiliu, pasemti šaukštu arba kabinti pirštais. Kepta arba virta mėsa būdavo patiekiama dideliais gabalais, ją tarnas (maisto raikytojas arba stalininkas – taip jie vadinti XV a. Lietuvoje) supjaustydavo mažesniais, valgyti tinkamais gabalėliais taip, kad valgytojai jau patys galėtų pasisiekti peiliu arba rankomis.
Gerard David, „Vestuvės Kanoje“, Luvras, Paryžius, 1500 m.
Šio paveikslo detalėje matyti valgyti skirti stalo peiliai ir tarnas, pjaunantis mėsos gabalą.
Pirmą kartą šakutė Europos rašytiniuose šaltiniuose paminėta IX amžiuje. Iš pradžių šis įrankis turėjo tik du smaigalius. Nedidelės tridantės šakutės atsirado Artimuosiuose Rytuose, pirmiausia Bizantijoje, iš kur dėl vedybų tarp monarchų dinastijų pateko į XI a. Italiją. Europoje šakutės ilgai negalėjo įsitvirtinti, nes pasirodžiusios pirmosios šakutės buvo uždraustos bažnyčios – aiškinta, kad šakučių naudotojai tyčiojasi iš paties Dievo, juk Aukščiausiojo duotas maistas turi būti valgomas jo duotais pirštais.
Valgymo įrankių rinkinys, XVI a., Venecija (iš Correr muziejaus rinkinių, Italija).
Nepaisant tokių kalbų ir draudimų, „šėtoniškosios“ šakutės jau po trijų šimtmečių puikavosi ant daugelio Italijos aristokratų stalų. O XVI a. dvidantis įrankėlis pasiekė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukštuomenės valgomuosius. Tai patvirtina ir Valdovų rūmų teritorijoje XVI a. sluoksniuose archeologų aptikti radiniai.
Galutinai šakutės ant europiečių stalų įsivyravo tik XVIII–XIX amžiuje. Būtent tuomet jos ėmė panėšėti į šiuolaikines – tapo trišakės arba net keturšakės.
Medžiagą parengė Sigutė Venckūnienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Dambrauskaitė N. Virtuvė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje. Taikomosios praktikos darbas, Vilnius, 2011.
Dembinska M. Food and Drink in Medieval Poland. Rediscovering a Cuisine of the Past, USA, 1999.
Interneto prieigos:
Adler-France Chris P. A Study of Cooking Tasks, Methods, and Equipment in the Renaissance Kitchen, 2004, http://www.katjaorlova.com/MedievalKitchenEquipment.htm (žiūrėta 2013-12-02).
Kulikauskas G. „Keistieji viduramžiai: pasaulis be bulvių“, in: Verslo klasė, Vilnius, 2008-01-31, Nr. 2, http://archyvas.vz.lt/news.php?strid=1002&id=924358#ixzz2mJjQN8LW (žiūrėta 2013-12-02).
