Gobelenas „Aleksandras Didysis ir Kleito nužudymas“

Aktualu iki 2014-03-02

Apie 1520 m.
Prancūzija (?)
Vilna, šilkas, 274 x 287 cm
Inv. Nr. VR-747
Pirminės apskaitos Nr. GEK 838
Eksponatą 2013 m. gruodžio 16 d. antikvariate „S. Franses Limited“ (Londonas, Jungtinė Karalystė) įsigijo Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.
Į Lietuvą atvežtas gobelenas Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre buvo išplautas, sutvirtintas ir paruoštas eksponuoti.

Vienas iš nedaugelio gotikinių gobelenų, esančių Valdovų rūmų muziejuje, sukurtas pačioje XVI a. pradžioje, tai yra apie 1520 m., kol kas nenustatytose Prancūzijos dirbtuvėse. Gobelenas galėjo būti didesnio meninio audinio, kuris buvo Aleksandro Didžiojo istoriją pasakojančios gobelenų serijos dalis, fragmentas.

Gobelenas nukelia į laikus prieš 2,5 tūkst. metų. 328 m. pr. Kr. Marakanda (dab. Samarkandas, Uzbekistanas) buvo užimta Aleksandro Didžiojo kariuomenės. Vieną dieną čia reziduojančiam valdovui pajūrio gyventojai atvežė graikiškų vaisių. Jie buvo labai švieži ir gražūs. Norėdamas jais pasidžiaugti ir pasivaišinti Aleksandras pasikvietė savo bičiulį ir bendražygį Kleitą, kuris su juo dalyvavo žygyje į Rytus. Kleitas buvo ištikimas Aleksandro bendražygis– 334 m. pr. Kr. Graniko mūšyje išgelbėjo jam gyvybę. Kleitas tuo metu kaip tik rengėsi aukoti aukas, tačiau pakviestas į puotą viską metė ir nuėjo pas valdovą, o trys avinai, pašlakstyti aukai, nusekė paskui jį. Žyniai sakė, kad tai blogas ženklas, tad karalius liepė aukoti auką už Kleitą. Tačiau nelaukęs aukojimo pabaigos Kleitas nuėjo puotauti. Buvo ir kitų blogų ženklų: prieš tris dienas Aleksandras buvo susapnavęs baisų sapną, kuriame Kleitas sėdėjo su Parmeniono, generolo, kuris Aleksandro nurodymu buvo nužudytas, sūnumis juodais drabužiais, o aplinkui visi buvo mirę.

Nepaisant visų blogų ženklų prasidėjo puota. Buvo labai stipriai girtaujama ir dainuojamos dainos, kuriose išjuokiami makedoniečių karo vadai, neseniai sumušti barbarų. Vyresniesiems nepatiko šios dainos ir jie ragino liautis, tačiau Aleksandras jų mielai klausėsi ir liepė dainuoti toliau. Įžeidžiančios dainos labai nepatiko ir ūmaus būdo Kleitui. Gerokai išgėręs jis ėmė sakyti, kad negražu taip prie barbarų ir priešų įžeidinėti makedoniečius, kad net ir ištikti nelaimės jie daug geresni už tuos, kurie iš jų juokiasi. Aleksandras atsakė, kad Kleitas gina pats save, bailumą vadindamas nelaime. Graikų biografas Plutarchas yra užfiksavęs Kleito atsakymą: „Ir vis dėlto tas bailumas išgelbėjo tau gyvybę, dievų sūnau, kai tu atsukai nugarą Spitridato[1] kardui! Per makedoniečių kraują ir žaizdas tu tapai toks didis, kad dediesi Amono sūnumi ir nepripažįsti Pilypo savo tėvu!“ Aleksandras labai supyko ir įsižeidė.

Ginčas tik stiprėjo. Kleitas buvo įsižeidęs, sakė, kad kariai pavydi mirusiesiems, mat šie nematė, kaip medų lazdomis mušami makedoniečiai, kad jie turi prašyti persų leidimo įeiti pas savo karalių. Galop Kleitas pasakė, kad Aleksandras nesikviestų į puotą laisvų ir atvirų žmonių, verčiau jau gyventų su barbarais ir vergais. Įsiutęs Aleksandras sviedė į Kleitą po ranka pasitaikiusį obuolį ir griebėsi ieškoti durklo, bet sargybinis buvo jį išnešęs. Svečiai apstojo karalių ir meldė jį nusiraminti, o Kleitą draugai išvedė iš puotų menės. Tačiau netrukus jis grįžo per kitas duris ir pradėjo deklamuoti Euripido „Andromachės“ eilutes: „Vaje, kokie blogi Heladėj papročiai!“ Supykęs Aleksandras griebė savo asmens sargybinio ietį ir paleido ją į Kleitą, garsiai suvaitojęs šis krito negyvas. Aleksandras, atsikvošėjęs ir pamatęs, ką padarė, ištraukė iš kūno ietį ir norėjo persidurti gerklę, bet sargybinių buvo sulaikytas ir nuvestas į kambarį. Čia jis visą naktį raudojo, o kitą dieną gulėjo be žado sunkiai dūsaudamas.

Gobelene ši istorija papasakota keliomis scenomis. Žmonės, kaip buvo įprasta, vaizduojami dėvintys ne savo laikų aprangą, o drabužius, būdingus epochai, kada buvo sukurtas gobelenas. Tačiau pagrindiniai veikėjai lengvai atpažįstami iš išaustų vardų.

Gobeleno centre matyti stalas, ant jo sudėti indai. Viena taurė, prie Aleksandro kairės rankos, parversta ant šono ir iš jos bėga raudonasis vynas. Aleksandras (greta jo užrašas „ALEXADRE“) vaizduojamas su barzda, karūna ir dešine ranka smeigiantis durklą priešais sėdinčiam Kleitui į krūtinę (ant jo drabužių užrašytas vardas „CLITVS“). Žemiau yra kita scena, kur Aleksandras bando nusižudyti, bet jį sulaiko sargybiniai. Viršuje, gamtos ir pastatų fone, pavaizduotas tigrų ir lūšių traukiamas vežimas, apaugęs vynuogių šakomis ir kekėmis. Po vežimo ratu yra įrašas „IOYEVSETE“, reiškiantis „linksmybės“, o vežime greičiausiai vaizduojama graikų džiaugsmo ir linksmybių deivė Eufrosinė. Greta vežimo yra įrašas „SOMNOLENCE“ – „liguista būsena, mieguistumas, apkvaitimas“.

Gobelenas nuo 2014 m. vasario 11 d. eksponuojamas Valdovų rūmų Gotikinėje antikameroje.

Medžiagą parengė Dalius Avižinis

Panaudota literatūra
Juchnevičienė N. „Kleitas“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 10, Vilnius, 2006, p. 253.
Plutarchas, Rinktinės biografijos, Vilnius, 1996, p. 231–233.


[1] Spitridatas – persų karo vadas, dalyvavęs Garniko mūšyje, kuriame Kleitas išgelbėjo gyvybę Aleksandrui Didžiajam.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Auskaras

20240415

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje seniausi auskarai datuojami XIII–XIV amžiumi. Jie buvo gaminami lankelio formos su 1–3 kabučiais ir pagal konstrukciją skirstomi į tris tipus: žiedinius, kilpinius ir klaustuko formos.

Plačiau

Publikuota: 2014-02-24 Atnaujinta: 2014-02-24 09:47
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika