Pasaginė segė

Aktualu iki 2014-03-23

XV a.
Vario lydinys
Skersmuo 4,9 cm
Ožalas E., Montvilaitė E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso išorės ir prieigų archeologiniai tyrimai (plotai 9–11, trasos I, II) 2004–2006 m., radinio inv. Nr. M 922.
Konservavo Rima Niunkienė, rest. prot. Nr. 220/4389 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

Valdovų rūmų muziejaus Rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijoje (I maršrutas) rodoma pasaginė segė su platėjančiais ir storėjančiais galais. Ji rasta Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrinėjimus.

Segę puošia spiralinių įvijų ornamentas, kuris baltiškosios pasaulėžiūros kontekste interpretuojamas kaip judėjimo, gyvybės, atsinaujinimo, laiko tėkmės simbolis, gamtoje atitinkantis gyvatę / žaltį. Šis motyvas aptinkamas ir ant kitokių papuošalų, audinių. Kanopomis užsibaigiantys segės galai siejami su dar vienu zoomorfinio ornamento simboliu – žirgu. Jo motyvas pasitaiko ir ant apyrankių, pakabučių, smeigtuko, balnakilpių, žąslų laužtukų ir kt.

Šiuo ornamentu puoštos segės žinomos iš vėlyvojo geležies amžiaus X–XIII a. Apuolės, Pavirvytės-Gudų bei vėlesnių kapinynų – Barinės, Karmėlavos, Obelių, Skrebinų.

Neornamentuotos arba kitokiu ornamentu puoštos pasaginės segės su platėjančiais ir storėjančiais galais Lietuvoje nešiotos IX a. pab./X a.–XVII a., labiausiai buvo paplitusios X–XIII amžiuje. Iš viso jų rasta per 300, bet tik daugiau kaip 20 iš XIV–XVII amžiaus.

Tokiomis segėmis būdavo susegami vyrų ir moterų drabužiai krūtinės ir peties srityje. Remiantis kapinynų duomenimis, jų taip pat aptikta ir juosmens, dubens srityje; pasitaikė ir keliuose vaikų kapuose.

Medžiagą parengė Rasa Valatkevičienė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra
Apuolė. Ausgrabungen und Funde, 1928–1932, Hrsg. J. P. Lamm, Klaipėda, 2009.
Bliujienė A. „Baltų zoomorfinis stilius“, in: Lietuvos archeologija, t. 21, Vilnius, 2001, p. 205–221.
Baltų menas / Art of the Balts, sudarytojas A. Butrimas, Vilnius, 2009.
Celms V. Baltų raštai ir ženklai. Baltų pasaulio modelis. Struktūra, vaizdiniai, simboliai, Vilnius, 2007.
Senovės baltų simboliai, redkolegija: A. Gaižutis [et al.], Vilnius, 1992.
Petrulienė A. „Barinės senkapis“, in: Lietuvos archeologija, t. 11, Vilnius, 1995, p. 47–72.
Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab.–XV a., t. 1: Archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais, Vilnius, 2009.
Vaškevičiūtė I., Cholodinskienė A. Pavirvytės kapinynas (X–XIII amžiai), Vilnius, 2008.

Segė publikuota:
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai. Albumas / Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle. History and Collections. Album, sudarytojai / compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 198.
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 287, pav. 472. 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Varpelis

20240617

Nedidelis iš vario lydinio nulietas varpelis yra dekoruotas įvairiomis figūromis ir augaliniais ornamentais. Jo apačioje matomas įrašas lotynų kalba NOMEN DOMINI BENEDICTUM SIT (liet. „Tebūnie palaimintas Viešpaties vardas“). Viršuje esanti rankenėlė puošta stovinčių berniukų atvaizdais.

Plačiau

Publikuota: 2014-03-17 Atnaujinta: 2014-03-14 15:16
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika